Plungė / Telšiai. Dešimtmetį Tryškių seniūnijoje, Telšių rajone, savarankiškai ūkininkaujantys Rasa ir Andrius Akučkai šiemet pirmą kartą pusę hektaro skyrė burokėliams.

Pasak Andriaus, kol kas tai tik bandymas, tačiau neabejoja, kad auginant daugiau įvairių augalų mažinama rizika ir stabilizuojamos pajamos.

Andrius specializuojasi grūdininkystėje, o burokėlių auginimas – Rasos sritis. Deklaravusi žemės plotą (kaip smulkioji ūkininkė) ji parengė projektą paramai gauti ir daržininkystei reikalingai technikai įsigyti. Nors technikos dar neturi, tačiau jau pasėjo burokėlius.

„Pirmiausia, norime pažiūrėti, ar mūsų žemės tinka jiems augti, o tada ieškosime, kur ir kaip burokėlius realizuoti. O perspektyvą matome, nes dabar parduotuvėje burokėlių kaina gana didelė.

Žinoma, viskam dar reikia įdirbio, bet daug lengviau gyventi, kai auginami įvairesni augalai, nes vienais metais vienos kultūros geriau užauga, kitais – kitos. Derliai priklauso nuo metų, o nuspėti, kokie jie bus, sunku“, – sako A. Akučka.

Beje, šeimos ūkio įkūrėjai – Andriaus tėvai Elvyra ir Alfonsas Akučkai – per ilgus ūkininkavimo metus taip pat augino bulves ir kopūstus, turėjo rinką jiems parduoti.

Akučkų šeimos ūkis – konkurso „Metų ūkis 2021“ pirmos vietos laimėtojai Telšių rajone.

Pasėlius draudžia net nuo gaisro

Savo ūkį vidutiniu vadinantis Andrius šiuo metu dirba 250 hektarų. Augina grūdinius ir ankštinius augalus, rapsus. Pasak jo, šiemet pasėliai vidutiniai, nes ilgą laiką jų krašte buvo sausa, todėl juntami sausros padariniai. Jei nebus škvalų, krušų, tikisi prikulti vidutinį derlių.

Ūkis daug investuoja į ūkio bazės gerinimą, statybas, žemę, techniką, kurią perka nuosavomis ir ES paramos lėšomis (dalyvavo dviejose projektuose ES paramai gauti), tad rizikai mažinti antrus metus draudžia visus pasėlius.

„Kol kas išmokų neprireikė, tikimės, kad ir neprireiks, tačiau rizikuoti nesinori, juolab kad daug įdedame į žemės ūkį. Pats ūkininkavimas – rizikingiausias iš visų verslų, nes esame nuo gamtos ir orų priklausomi, be to, ir incidentų kyla visokių.

Pavyzdžiui, pernai kaimynystėje ūkininkas drausdamas visus pasėlius neįtraukė draudimo nuo gaisro, o lyg tyčia sudegė apie 20 ha, tad paskui dėl to labai gailėjosi“, – pasakoja Telšių r. ūkininkas, pasirinkęs drausti pasėlius ir nuo gaisro, dėl ko, pasak jo, draudimo įmoka padidėja visai nedaug.  

Didelių sunkumų šiemet Akučkai neturėjo ir dėl trąšų, mat apsirūpino jomis rudenį, o pavasarį pirko gal tik 15 procentų. Dar šiek tiek trąšų atsargų pasiliko ir naujam sezonui.

„Naujų trąšų įsigyti bus ypač sunku, nes kainos prasideda nuo 1 200 Eur/t. Labai nepastovi ir grūdų kaina – tai pakyla, tai nukrinta. Bet kuriuo atveju šią dieną grūdų ir trąšų kainų proporcija neadekvati.

Stengiamės kuo daugiau užauginti, kad pasėliai būtų gražūs ir tvarkingi. Jei nebus pajamų, neaišku, kaip reikės toliau ūkininkauti: aktyviai, kaip iki šiol, ar pasyviai – laikyti pūdymus, sėti pievas, kad tik žemių neapleistume“, – nerimas dėl ateities išsprūsta iš Andriaus lūpų.

Derina tradicinę ir minimalaus žemės dirbimo technologijas

Šiuo metu Akučkai turi visas grūdų ūkiui reikalingas mašinas, technikos parką lyg ir susikomplektavę, tačiau, Andriaus teigimu, šiuolaikinė technika nėra tokia patvari, kokia buvo anksčiau, kai kada net garantinio laikotarpio neišlaiko nesugedusi, tad tenka ją keisti ir atnaujinti.

Be to, sąnaudoms augant, norisi pigiau dirbti, tai taip pat verčia dairytis naujų mašinų ir technologijų. Tad investicijos ūkyje niekada nesibaigia.

Tiesa, tiesioginės sėjos technologiją A. Akučka vertina gana skeptiškai. Pasak jo, neverta išsižadėti plūgo ir senos ariminės technologijos, nes, neariant laukų, pasėlius labai piktžolės puola, be to, ariama žemė atsinaujina.

„Gal kitiems ūkiams ir tinka nauji žemės dirbimo būdai, tačiau bent jau mūsų žemės yra tokios, kurias reikia retkarčiais apversti, neužtenka dirbti tik paviršių“, – sako Telšių r. ūkininkas, arimą derinantis su minimalaus dirbimo technologija. Tad dalį laukų jis aria ir taiko tradicinę sėją, dalį – skuta, naudoja giluminį purenimą.

Plėtrai koją kiša išaugusios kainos

Kaip ir nemaža dalis ūkių, Akučkai dalį grūdų parduoda pagal išankstines sutartis už skolon iš įmonių įsigytas trąšas, chemijos produktus. Tad ir derliaus pardavimus paskirsto maždaug į tris lygias dalis: 30 proc. parduoda iš karto per javapjūtę, atsiskaitydami už iš anksto įsigytus produktus, 30 proc. – iki metų pabaigos, likusią dalį – pavasarį.

„Žinoma, tai loterija, bet taip bandome riziką išskaidyti, kad nereikėtų labai gailėtis ir didelių nuostolių patirti. Kartais apsimoka laukti pavasario, kartais ne, bet iš ūkininkavimo patirties galiu teigti, kad grūdų laikymas atsiperka, nes parduodant per javapjūtę dažniausiai mokama mažiausia kaina“, – sako Andrius.

Kad galėtų grūdus ilgiau sandėliuoti, norėtų A. Akučka grūdų bokštą su norija įsirengti. Pasak jo, tokia artimiausia būtų jo ūkio plėtra, bet koją kiša kainos. Pavyzdžiui, pernai už bokšto su norija pastatymą paskaičiavo apie 30 tūkst. Eur, dabar ši suma išaugo iki daugiau nei 50 tūkst. Eur, nes išbrango metalai, darbai.

„Tad kol derlius dar nenuimtas ir pinigų nėra kišenėje, sunku ką nors planuoti, nes nėra pastovumo: turime problemų dėl sausrų, lietaus. Be to, daug neaiškumų kyla ir dėl trąšų, grūdų kainų. Neteisinga ir tai, kad grūdininkai palikti nuošalyje ir negali gauti ES paramos“, – sako A. Akučka.

Pasak jo, gaunant paramą, ūkiui lengviau didelę sumą sumokėti ir investicijos nebūna labai skausmingos. Be to, investavus ir atsinaujinus, noras dirbti, stengtis būna gerokai didesnis, su nauja technika galima efektyviau ir našiau dirbti nei su senomis mašinomis, prie kurių tenka daugiau laiko praleisti jas remontuojant.