Vilnius. Vėliausiai iš visų sodo augalų, lapkričio mėnesį, sunoksta šliandrų vaisiai, kurie po stipresnių šalnų suminkštėja, praranda aitrumą ir tampa skanūs, saldaus, kriaušes primenančio skonio. Jums šis augalas negirdėtas? Tada skaitykite toliau.

Baltažiedė šliandra yra tikrai retas sodo augalas, o vienas pirmųjų Lietuvoje jas pradėjo auginti Romas Vrublevskis. Vilniaus krašte praėjusią žiemą nedengti skiepyti šliandrų medeliai ir krūmai atlaikė 27 laipsnių šaltį.

„Savo medelyne auginame VU Botanikos sode Kairėnuose šviesaus atminimo šio sodo direktoriaus dr. Evaldo Navio atrinktą baltažiedės šliandros formą, kurios šakos su pavieniais dygliukais, ir mūsų klimatui tinkamas kultūrines bedygles veisles: Macrocarpa ir Westerveld“, – sako augintojas R. Vrublevskis.

Jo nuomone, kai pastarosiomis žiemomis ilgai nesulaukiame šalčių, tai šliandrų geriau neskubėti nuskinti, o ilgiau mėgautis šviežiais vaisiais nuo krūmo.

Ilgaamžiai ir atsparūs

Baltažiedė šliandra (Mespilus germanica L.) priklauso erškėtinių (Rosaceae Juss.) šeimai, obelinių (Maloideae) pošeimiui, šliandrų (Mespilus) genčiai. Tai ilgaamžiai, atsparūs ligoms ir kenkėjams, nedideli, 3–6 m aukščio, lapus metantys medeliai ar krūmai su įdomiais ir vertingais vaisiais. Augalai savidulkiai, gali augti bei derėti pasodinti ir po vieną.

Šliandros žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje (priklausomai nuo metereologinių sąlygų), jau lapams išsiskleidus ir pasibaigus pavasarinėms šalnoms. Žiediniai pumpurai formuojasi ant trumpųjų šakelių, 10–15 cm ilgio ūglių viršūnėse.

Pasak R. Vrublevskio, švelnaus aromato, pavieniai žiedai beveik be žiedkočių, primena baltas, 3–5 cm skersmens, žvaigždeles. Žiedą sudaro šeši balti vainiklapiai ir už juos trumpesni šeši siauri taurėlapiai, kurie išlieka ir augant vaisiams.

Šliandrų žiedą sudaro šeši balti vainiklapiai ir už juos trumpesni šeši siauri taurėlapiai, kurie išlieka ir augant vaisiams

Vertingi vaisiai

Vaisiai panašūs į erškėtuoges, rutuliški ar kriaušės formos, iš galo kiek suploti, rūšinių augalų 2–3 cm skersmens, o kultūrinių veislių – žymiai didesni, 5–7 cm skersmens. Iš pradžių jie žali, paskui rausvai žali, dar vėliau geltoni, o prinokę tampa rudi. Jų viduje susiglaudę 2–5 tribriauniai kauliukai, nors yra ir besėklių formų.

Šliandrų vaisiuose yra 10–17 proc. cukrų (60 proc. fruktozės, 40 proc. gliukozės ir sacharozės), pektinų, rauginių medžiagų (ypač tanino), antocianinų, organinių rūgščių, tarp jų 0,5–1,2 proc. obuolių rūgšties, be to, vitamino C (apie 16 mg/proc.), karoteno.

Mineralinių medžiagų, ypač kalio ir magnio, turi kelis kartus daugiau nei obuoliai. Vaisiai, lapai ir augalo žievė turi gydomųjų savybių.

R. Vrublevskio teigimu, šviežių šliandros vaisių minkštimas aitrokas, todėl jie valgomi palaikyti ilgesnį laiką arba nuskinti lapkritį, po didesnių šalnų (5 ir net 10 laipsnių šalčio), kai obuolėliai praranda aitrumą ir būna saldūs, malonaus aromato. Jų vaisius galima nuskinti ir prieš šalnas, bet paskui patalpoje dar reikėtų laikyti šaltai apie mėnesį. O norint mėgautis dar skanesniais šliandrų vaisiais, po šalto laikymo reikia dar juos palaikyti apie 2 savaites šiltoje patalpoje, maždaug 15laipsnių temperatūroje – tuomet jie įgauna kriaušėms būdingą skonį.

Per žiemą vaisius geriausia laikyti vėsioje (–1–0 laipsnių C) aplinkoje. Ilgesniam laikymui šliandrų vaiskočius patartina pamirkyti koncentruotos valgomosios druskos tirpale, tuomet nepus. Sausoje ir vėsioje patalpoje viena eile vaisiai taurelėmis aukštyn paskleidžiami lentynoje taip, kad nesiliestų tarpusavyje. Ant viršaus galima užkloti nestoru šiaudų sluoksniu.

Iš pradžių vaisiai būna žali, paskui rausvai žali, dar vėliau geltoni, o prinokę tampa rudi

R. Vrublevskis siūlo šliandras kepti kaip obuolius, virti kompotą, uogienę ar džemą, gaminti vyną. Gaminamam vynui suteikia reikalingą rūgščių balansą, skaidrumą ir subtilų poskonį. Tinka saldžiųjų kepinių įdarui, kaip priedas desertui ir kokteiliams, iš džiovintų vaisių galima daryti arbatą.

Auginimas ir priežiūra

Geriausia šliandrų sodinukus sodinti anksti pavasarį, dar neprasidėjus vegetacijai, galima būtų ir rudenį, tačiau pasodinti pavasarį, geriau peržiemoja. Tinkamiausia saulėta, apsaugota nuo šaltų vėjų vieta ir derlinga, laidi drėgmei lengvo priemolio kalkinga dirva. Nepakenčia rūgščių, užmirkusių dirvų.

R. Vrublevskio nuomone, jei dirva derlinga, galima augalų papildomai netręšti, tačiau norint sulaukti gausesnio derliaus, pavasarį patartina tręšti lėtai tirpstančiomis kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis.

Galima tręšti ir organinėmis trąšomis: pavasarį – kaulamilčiais (ši organinė trąša veiksminga apie 3 mėnesius) arba rudenį, pašalus žemei (kad nesulįstų žiemoti pelės) – perpuvusiu mėšlu. Negalima šliandrų pertręšti azoto trąšomis, nes nesumedėję ūgliai žiemą gali pašalti.

Augintojas pataria šliandras genėti kovo mėnesį, kaip daugumą sodo augalų: patrumpinti visų stiebų ir skeletinių šakų viršūnes, išpjauti sutankėjusias, ne vietoje išaugusias šakas. Jeigu šliandrų krūmai ir medeliai nenukenčia žiemą nuo šalčių, dera kasmet. Lietuvoje šliandros ištveria iki 25 laipsnių šalčio žiemas, esant apie 30 laipsnių šalčio apšąla viršūniniai ūgliai.

Sodininkas Romas Vrublevskis patikina, kad šliandras auginti verta

Dauginimas

„Baltažiedę šliandrą skiepijame sudūrimu į vienapiestę gudobelę žiemos metu patalpoje, kaip ir įvairius kitus sodo augalus. Norint auginti šliandrą medelio formos, skiepijame į poskiepio kamieną 1–1,5 m aukštyje, o jei krūmu – virš šaknies kaklelio, 15–20 cm aukštyje. Svarbu, kad poskiepio ir įskiepio skersmuo sutaptų“, – patirtimi dalijasi R. Vrublevskis.

Vasarą, nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, šliandras galima akiuoti į giminingus vienapiestės gudobelės, laukinės kriaušės ir paprastojo šermukšnio sėjinukus. Tiesa, pastarųjų šaknys paviršinės, todėl jie nėra ilgaamžiai augalai ir poskiepiams prasčiau tinka nei laukinės kriaušės ir ypač žiemą ištvermingos gudobelės.

Sodininko teigimu, šliandrųrūšinius augalus galima dauginti sėklomis, bet veislių ar atrinktų formų taip dauginti neverta, nes išaugs netipingi augalai. Baltažiedės šliandros šviežiai surinkti kaulavaisiai sėjami rudenį arba stratifikuojami 3 mėnesius drėgname smėlyje 2–5 laipsnių temperatūroje ir sėjami anksti pavasarį.

Sėjinukai subręsta ir veda vaisius tik aštuntais metais, o skiepyti augalai pradeda derėti po 3–5 metų (tai priklauso augimo sąlygų, dirvožemio). Pavyzdžiui, skiepijant žiemą patalpoje įskiepį su 3–4 pumpurais į vienapiestės gudobelės poskiepį, jau pirmais ar antrais metais galima gauti gražų medelį su vienu ar trimis vaisiais.

Priskirta Lietuvos nacionaliniams genetiniams ištekliams

Pasak Dubravos medelyno specialistės Renatos Vaškevičienės, Girionyse (Kauno r.) įkurtoje dendrologinėje arboretumo kolekcijoje kaupiami, saugojami ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu augalai.

Dubravos arboretume auga du apie 60 metų amžiaus, aukštesni negu 3 m aukščio baltažiedės šliandros(Mespilus germanicaL.)krūmai. Šiems brandaus amžiaus, geros būklės, žydintiems ir derantiems Lietuvoje, puikiai prisitaikiusiems prie mūsų klimato vaisiniams ir dekoratyviems introducentams suteiktas nacionalinių genetinių išteklių statusas.

R. Vaškevičienės teigimu, savo tėvynėje (pietvakarių Azijoje ir pietryčių Europoje) nuo seniausių laikų šliandros vartojamos maistui, jau prieš tris tūkstančius metų buvo specialiai auginamos Irane bei Azerbaidžane, vėliau ir senovės Romoje bei Graikijoje.

Viduramžiais jas Europos soduose nukonkuravo skanesnius ir stambesnius vaisius vedantys augalai – obelys, kriaušės ir daugelis kitų, o dabar šliandrų populiarumas grįžta, yra išvesta ir kultūrinių veislių.

Pastaruoju metu šliandros gausiau auginamos Vidurinės Azijos šalyse, Užkaukazėje, Kryme, Pietų Ukrainoje,Turkijoje, Pietų Prancūzijoje. Gerai auga ir dera Centrinėje Lenkijoje. Lietuvoje yra šaltąsias žiemas ištvėrusių ir gausiai derančių krūmų botanikos soduose, Dubravos arboretume ir daugiau kaip penkiolikos metų krūmai VDU Žemės ūkio akademijos arboretume, taip pat sodininkų kolekcijose.

MŪ inf.