Kaunas. Ar tikrai kooperatyvai lietuviams asocijuojasi su kolūkiais? Vargu. Jaunos kartos ūkininkai jau net nežino, kas tie kolūkiai buvo. Tad kas stabdo kooperatyvų plėtrą Lietuvoje?

Atsakyti į šį klausimą siekta tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Kooperatyvai: iššūkiai ir perspektyvos“. Tenka pripažinti, kad kooperacijai trukdo faktas, jog ūkiai Lietuvoje labai nevienodi, o susijungus į kooperatyvą galioja taisyklė: vienas ūkis lygu vienas balsas. Ne vieną potencialų kooperatyvo dalyvį būtent ši taisyklė ir atbaido.

Dar vienas kooperatyvų stabdis – pripažinto kooperatyvo statuso siekimas. 2016 m. rudenį sugriežtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti pripažintas kooperatyvas, ne vienas realiai dirbantis kooperatyvas liko už borto, o naujai susikūrusiems kooperatyvams tie reikalavimai dažnai yra tiesiog neįvykdomi, taigi, jie lieka be teisės į paramą.

LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas pabrėžė, kad konferencijos idėja – pagaliau suvokti, jog reikia patiems bandyti gelbėtis. „Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Patys turime imtis veiklos. Turime labai didelių problemų su kooperatyvų pripažinimu. Mes, deja, esame postkomunistinė šalis, ir mums reikia pripažinimo procedūros“, – sakė J. Kuzminskas.

LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas mano, kad pripažinimo komisijoje turėtų būti ir kooperatyvų asociacijų atstovai, nes jie geriausiai įvertintų, ar kooperatyvas yra realiai dirbantis, ar tik vadinamasis pseudo kooperatyvas, sukurtas paramai gauti

Deja, begriežtinant pripažinimui būtinus reikalavimus, nueita ir iki absurdiškų situacijų – tarkime, kelis šimtus narių turintis kooperatyvas „Pieno gėlė“, kurio valdybos primininkas yra J. Kuzminskas, nepateko į pripažintųjų kooperatyvų gretas. Buvo atvejų, kuomet kai kurie gerai žinomi ir realiai veikiantys kooperatyvai suklupo ant 2 proc. privalomo pelningumo slenksčio ir pan.

Pripažinto kooperatyvo statusas

Kooperatyvus žemės ūkio kooperatyvais pripažįsta Žemės ūkio ministerija, pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateiktą išvadą dėl pripažinimo. Pripažinimo statusas suteikiamas 2 metams. Pirmas kooperatyvas buvo pripažintas 2005 m., o šiuo metu Lietuvoje yra 42 pripažinti žemės ūkio kooperatyvai – tai dvigubai mažiau negu buvo 2012 metais. 2016 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauji – gerokai griežtesni – pripažinimo kriterijai, tai ir lėmė sumažėjimą.

Sugriežtinti kriterijus buvo būtina, nes iš viso žemės ūkio veiklą deklaruojančių kooperatyvų yra registruota per 300, iš jų realiai veiklą vykdo tik apie 200. Be to, dalis jų yra vadinamieji pseudo kooperatyvai – dirba ne pagal klasikinius kooperacijos principus.

ŽŪM vyriausiasis patarėjas Rimantas Krasuckis, dabar ministerijoje koordinuojantis kooperacijos reikalus, užtikrino, kad visomis įmanomomis priemonėmis bus stengiamasi išvengti kliuvinių, trukdančių kooperatyvų plėtrai.

„Akivaizdu, kad tų priemonių, ką turime šiandien, nepakanka“, – pripažino R. Krasuckis. Jo manymu, galbūt praverstų specialios mokymo programos kooperatyvų vadovams Aleksandro Stulginskio universitete. Svarbiausia, kad į kooperatyvą susivieniję nariai vienodai suprastų jo teikiamą naudą ir sutiktų laikytis visų reikalavimų.

Kooperatyvo „EKO tikslas“ vadovas Mindaugas Petkevičius (kairėje) ir LEŪA valdybos pirmininkas, kooperatyvo „Danūkis“ vadovas Saulius Daniulis turėjo racionalių patarimų, kaip būtų galima supaprastinti kooperatyvų pripažinimo procedūrą

Pripažinto kooperatyvo statusas būtinas bet kuriam kooperatyvui, kuris pretenduoja gauti paramą, tačiau neretai pripažinimo siekimas tampa grynu formalumu. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos valdybos primininkas Saulius Daniulis kalbėjo aštriai: „Mes ne tik kojas persišovėme, bet ir galvas persišovėme su visais šitais pasiūlymais. Išsigandome kooperatyvų kūrimosi proveržio, išsigandome, kad neliks pinigų pieno kooperatyvams? Ir ką – dabar net patys pieno kooperatyvai kenčia nuo tų nesąmonių. Kam reikia ūkininkams, kad ŽŪIKVC mus pripažintų? Kad kažkas sėdėtų, galvotų, vertintų popierėlius? Kada mes nustosime save plakti?“

S. Daniulio nuomone, jei susikūrė naujas kooperatyvas – jį tiesiog pripažinti ir leisti dirbti. Gal iš dešimties kooperatyvų išliks kokie šeši – tegul, rinka pati atsirinks stipriausius.

Ko galime pasimokyti iš latvių

Jonas Kuzminskas pripažino, kad yra ko pasimokyti iš kolegų Latvijoje, nes jie kooperacijos srityje padarę didesnę pažangą. Latvijos žemdirbystės ministerijos Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Biruta Ingelevičiūtė sakė, kad Latvijoje šiuo metu veikia 51 pripažintas kooperatyvas. Iš jų daugiausia yra pieno bei grūdų, 5 - vaisių ir daržovių, 3 - miško ir kol kas tik vienas mėsos kooperatyvas. Pastebima tendencija, kad kooperatyvų skaičius pastaraisiais metais sumažėjo, tačiau jų apyvartos auga. Kooperatinėje veikloje dalyvauja apie 4 500 ūkio subjektų.

Latvijos žemdirbystės ministerijos Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Biruta Ingelevičiūtė pristatė kooperatyvų paramos priemones Latvijoje – jos labai panašios kaip ir Lietuvoje

Latvijos kooperatyvų asociacijos prezidentas Indulis Jansonas vaizdingai paaiškino, kad visuomenėje išsiskiria oligarchai ir varguoliai, o štai viduriukas nieko nedomina – būtent tai yra kooperatyvų veiklos laukas.

Indulis Jansonas paaiškino, kokių kriterijų reikia, kad kooperatyvas būtų laikomas pripažintu. Minimali kooperatyvo metinė apyvarta – 7 000 eurų (ją planuojama didinti iki 20 000 eurų). Žemės ūkio prekės ir paslaugos bendroje apyvartoje turi sudaryti ne mažiau kaip 75 proc. (miško kooperatyvuose – 60 proc.). Ne mažiau kaip 25 proc. metinio pelno turi būti investuojama į kooperatyvo plėtrą.

Latvijos kooperatyvų asociacijos prezidentas Indulis Jansonas pabrėžė, kad labai svarbu, jog Latvijoje pripažinimo komisijoje dalyvauja kooperatyvų asociacijos atstovai

Kooperatyvo vykdoma žemės ūkio produkcijos ir paslaugų apyvarta su vienu nariu neturi viršyti 40 proc. nuo bendros apyvartos. Kooperatyvą valdo visi nariai, jei nėra suformuotos valdybos. Tarpusavyje susiję asmenys gali sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. bendro narių skaičiaus (taip stengiamasi išvengti vien šeimos narių kooperatyvų). Bent jau kartą per metus visi kooperatyvo nariai turi susirinkti į visuotinė susirinkimą ir patvirtinti metinę veiklos ataskaitą. Kooperatyvo mokestinės skolos neturi viršyti 150 eurų, jam neturi būti pradėtos likvidacijos procedūros.

Kooperatyvų pripažinimo procedūra Latvijoje paprastai atliekama balandžio mėnesį, kai būna galutinai aiškūs praėjusių metų finansiniai rezultatai. Pripažinimo komisijoje yra 5 nariai: po vieną iš Žemdirbystės ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir du atstovai iš kooperatyvų asociacijos.

J. Kuzminskas pabrėžė, kad kooperatyvų asociacijos atstovų buvimas pripažinimo komisijoje – sektinas pavyzdys, to reikėtų siekti ir Lietuvoje.

Kauno r. ūkininkas, LEŪA valdybos narys Nikolajus Dubnikovas pastebėjo, kad naujai susikūrusiam kooperatyvui gauti pripažinimą faktiškai neįmanoma. „Net ir seniai dirbančiam kooperatyvui sunku išlaikyti visus reikalavimus, o apie naują nė kalbos nėra. Reikia kuo greičiau peržiūrėti tą 2016 m. įsakymą. Siūlau jau kitą savaitę rinktis Žemės ūkio ministerijoje ir aptarti, kokių pakeitimų reikia“, – nedelsti siūlė N. Dubnikovas.

Mokslininkų įžvalgos

Aleksandro Stulginskio universiteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto profesorius Jan Žukovskis kalbėjo apie neišnaudotas galimybes tarp žemės ūkio produkcijos kooperatyvų ir perdirbėjų interesų suderinimo.

„Priimkite tai kaip mokslininkų pasiūlymą, ateities viziją. Lietuva tikrai yra per mažas kraštas, kad būtų galima tiek konkuruoti tarpusavyje. Perdirbėjai ir gamintojai galėtų bendradarbiauti tam tikroje bendroje skaitmeninėje platformoje. Tokioje platformoje, vienoje skaidrioje vietoje, būtų galima suvienyti parduodančius ir perkančius. Svarbu, kad tokia platforma visiems būtų lengvai pasiekiama“, – kalbėjo J. Žukovskis.

Kiekvienas, ateinantis į tokią platformą, turėtų finansinę naudą. Sandoriai vyktų pagal biržos principus. „Platforma galėtų spręsti ir kooperatyvų pripažinimo klausimą. Jei parduodi šioje biržoje, darai skaidrią apyvartą, tai tu ir esi tikras gamintojas-pardavėjas“, – aiškino J. Žukovskis. Be abejo, tokiai platformai sukurti reikėtų valstybės pagalbos, o tokių platformų rengime pirmauja Prancūzija ir Lenkija.

Profesorius Julius Ramanauskas įžvelgė problemą, kad niekas neruošia kooperatyvų vadovų, jie tarsi savaime turi atsirasti. Jo manymu, daug finansinių problemų išsispręstų, jei į kooperatyvus galėtų investuoti valstybė, bankai – jie nebūtų kooperatyvo nariai, o tik investuotojai (kitaip tariant, kad būtų įteisinti komanditiniai kooperatyvai).

Profesorius Julius Ramanauskas – vienas didžiausių šalyje kooperatinio judėjimo entuziastų – apskritai abejoja pripažinimo procedūros nauda

„Jaunimas jau nežino kas yra kolūkis, todėl baikime sakyti, kad asociacijos su kolūkiu atbaido nuo kooperatyvų kūrimo. Lietuvoje atsirado visai kitas kooperatyvų poreikis negu buvo tarpukariu. Tada ūkiai buvo daugmaž vienodi. Dabar ūkių skirtumai didžiuliai. Kooperatyvų įstatymas negailestingas: vienas narys - vienas balsas. Šią nuostatą būtina pakeisti. Balsų skaičius turi būti pagal apyvartą“, – įsitikinęs J. Ramanauskas.

Profesorius išreiškė abejones, kam apskritai reikalingas kooperatyvo pripažinimas? „Koks viso to tikslas? Nereikalinga! Užtektų kaip Prancūzijoje: kooperatyvo apyvarta turi būti ne daugiau kaip 20 proc. iš ne kooperatyvo narių. Jei viršija 20 proc., turi būti reorganizuota į akcinę bendrovę“, – kalbėjo J. Ramanauskas, kartu siūlydamas sudaryti grupę specialistų ir sukurti rimtą kooperatyvų plėtros strategiją.

MŪ inf.