Kaunas. Pieno sektoriui 2024-ieji paženklinti dideliu nuopuoliu metų pradžioje, kai pieno kaina atsimušė į dugną, ir jos šuoliu aukštyn metams baigiantis – Lietuva pasiekė ES vidurkį.

Dėl sunkių ekonominių sąlygų metų pradžioje pienininkai dalyvavo ne tik visose šalyje vykusiose protesto akcijose, bet ir reiškėsi tarptautinėje erdvėje.

Įvairių pieno gamintojų asociacijų vadovai šiuos metus sektoriui vertina nevienareikšmiai, nes ir pakilusi pieno supirkimo ne visiems kompensavo patirtus nuostolius, o biurokratinė našta sumažėjo tik labai nežymiai.

Be to, žinodami kainų švytuoklės principą, pieno gamintojai nepuola į euforiją, o tik svarsto, kiek ilgai jiems bus gerai mokama už pieną.

Didelių prielaidų džiaugtis vis dar nematyti

Tarptautinėje žemės ūkio parodoje-mugėje SIA Paryžiuje vasarį surengtas Europos baltasis žygis „Už sąžiningą žemės ūkį!“, kuriame dalyvavo ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) atstovai. Iš tribūnos kalbėjo ir Asociacijos prezidentas Jonas Vilionis, akcentavęs, kad visų šalių ūkininkai turi gauti sąžiningą kainą už pagamintą produkciją.

„Laikas pakelti balsą ir susitelkti!“ Su tokia misija Europos pieno taryba (EMB) gegužę sukvietė senojo žemyno pieno gamintojus į taikią demonstraciją Briuselyje. Į EMB kvietimą atsiliepė ir būrys atkakliausių Lietuvos kovotojų už teisingą pieno kainą.

Pagaliau antroje metų pusėje pieno kaina pradėjo kilti. Regis, didžiausios įtakos tam turėjo ne politiniai sprendimai, o dėl įvairių priežasčių Europoje ir Lietuvoje juntamas žaliavinio pieno trūkumas. Viena šių priežasčių – mėlynojo liežuvio liga, dėl kurios su sunkumais susiduria didžiausios Europos pieno gamintojos Vokietija, Nyderlandai, liga kirto jau ir Lenkijos sieną.

J. Vilionis su atsargiu optimizmu vertina dabartinę pieno sektoriaus padėtį. „Metų pabaiga pažymėta geru ženklu – pieno kainos pradėjo kilti, pasiekėme ES vidurkį, tik niekas nežino, kiek tai truks. Bet viltis yra. Atėjo nauja valdžia, kurioje nemažai agrarininkų, tikiuosi, kad tai atvers didesnes galimybes“, – taip bendrą situaciją apibūdino LPGA prezidentas.  

Bet vis dar netenkina gamintojų kainos dalis litre pieno, kuri, anot J. Vilionio, yra tik 21–22 proc., o prekybininkų – 39 procentai.

„Reikia įvesti ispaniškąjį modelį, pagal kurį pieno kaina negali būti mažesnė už savikainą. Ir pagaliau turi būti suvienodintos tiesioginės išmokos“, – svarbiausius darbus, kurie stabilizuotų pieno sektoriaus padėtį, vardijo LPGA prezidentas.

Didelių prielaidų džiaugtis jis nemato dėl to, kad karvių skaičius šalyje ir toliau mažėja, antroje metų pusėje ir primilžis mažėjo. Nors statistika rodo, kad skaičiuojant nuo metų pradžios primilžis nežymiai padidėjo, pienininkai tuo nelinkę tikėti. Be to, grėsmę kelia jau Lenkiją pasiekusi mėlynojo liežuvio liga.

Kalbėdamas apie politinį lauką J. Vilionis kaip svarbų laimėjimą įvertino pakeistą žemės ūkio ministrą, nors tai ir užtruko 3,5 metų. Keliems mėnesiams ministru tapęs Kazys Starkevičius spėjo pakeisti gyvulininkystės ūkiams labai svarbų mėšlo tvarkymo reikalavimų aprašą, dėl kurio jie labai ilgai kovojo – nuo šiol mėšlą bus galima kompostuoti laukuose iki 24 mėn., taip pat priėmė dar keletą aktualių sprendimų.

„Tad nors nuotaika metams baigiantis geresnė, vis dėlto laukia daug darbų ir svarbių sprendimų“, – teigė J. Vilionis.

Nuotaika geresnė, bet metai buvo labai sunkūs

Lietuvos vidutinių pieno ūkio asociacijos (LVPŪA) direktorė Regina Bernatonienė pabrėžė – vienareikšmiai metų vertinti negalima. Nors pieno supirkimo kaina metų pabaigoje pakilo, vis dėlto ji nejaučia, kad gyvulininkystė – prioritetinė Lietuvos žemės ūkio šaka.

„Metai prasidėjo nuo streikų, kuriems įtakos turėjo ir pienininkų klausimai – dugną pasiekusios kainos, biurokratiniai reikalai. Pastarieji per metus nelabai ir išsisprendė. Tik dėl mėšlo pajudėta į priekį, nors iki šių dienų rašome raštus ir pastabas dėl srutų skleidimo taisyklių, dėl valdymo reikalavimų, nes tai susiję teisės aktai, bet jie nesuderinti tarpusavyje. Labai blogai atrodo investicinės paramos normatyvai perkamai technikai, kai ne patys ūkininkai, o valdininkai sprendžia, kokio pajėgumo technikos ūkiui reikia. Tad pakilusi pieno kaina – dar ne viskas“, – skaudulius vardijo R. Bernatonienė.

Visam žemės ūkiui, jos teigimu, smūgį sudavė Sodros akibrokštas. Ūkiai, kurie patyrė nuostolių 2023 m., rudenį sužinojo, kad Sodra jiems grąžins sumokėtas pensijų kaupimo įmokas ir nubrauks tų metų stažą. Ir susigrąžins išmokėtas ligos ar motinystės išmokas. „Likome be stažo, be išmokų ir be socialinių garantijų. Tiesiog išmetė iš rinkos mus“, – teigė pakaunės ūkininkė.

Gerai, kad bent pieno kaina rudeniop pradėjo kilti ir dabar yra tokia, kokia buvo iki krizės. „Ūkininkams tai suteikia optimizmo, aš ir pati galvoju dabar, kad viskas gana neblogai. Optimizmą stiprina tai, kad juntamas ne tik pieno, bet ir veršelių trūkumas. Pas mus iš Šalčininkų veršiuko pirkti važiavo. Bet juk 3/4 metų pieno ūkiams buvo labai sunku visomis prasmėmis“, – sako R. Bernatonienė.

Tačiau optimistinės metų pabaigos sulaukė ne visi ūkiai – karves išpardavinėjo, anot LVPŪA direktorės, ne tik maži ūkiai.

Tikra kooperacija padėjo ištverti krizę

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai (LGVA) priklausantys ūkiai – vieni stipresnių Lietuvoje. Asociacijos prezidentė, Kėdainių r. ūkininkė Viktorija Švedienė sako, kad kiekvienam LGVA nariui metai buvo skirtingi. Pieno kainos priklausė ne tik nuo rinkos, bet ir nuo ūkio vadybos, vienus jos tenkino, kitų ne. Įtaką ūkiams darė ir gamtinės sąlygos, kurios taip pat buvo skirtingos įvairiuose rajonuose, nors bendrai žolės derliumi šiemet ūkininkai nesiskundė.

„Tie ūkininkai, kurie investavo į veislininkystę, ūkio modernizavimą, kurių ūkio priemonės atitinka ūkio dydį – nesiskundžia, jiems viskas gerai“, – pastebi V. Švedienė, pieno kainas įvardijusi kaip „nusistovėjusias“.

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijoje yra daug kooperatyvo „Pienas LT“ narių. V. Švedienė sako, kad tokia kooperacija jau leidžia pajusti realią jos naudą.

„Ūkininkų ir kooperatyvo santykiai tapo tokie, kokie ir turi būti kooperatyve. Kooperatyvas rūpinasi savo nariais, šie yra ištikimi jam, jaučiasi jo dalimi. Tai vienas didžiausių laimėjimų, kuris ir leido išgyventi sunkiausią periodą“, – akcentuoja LGVA prezidentė.  

Pasak jos, pienininkai supranta, kad pieno kainos svyruoja, mes esame pasaulio dalis ir su jo tendencijomis nepasiginčysime. Bet kad ūkį parklupdytų vien tik maža pieno kaina – to ji teigia tarp Asociacijos narių negirdėjusi. Pasitraukusių yra, bet sprendimą paprastai lemia daugiau priežasčių, viena jų – ūkininkų amžius, natūrali ūkio pabaiga, kai nėra tęstinumo.

„Gyvulininkystė ypač reikalauja žinių, išminties, laiko, prisirišimo, gebėjimo geru laiku užsiauginti rezervų. Sunkmetis paliečia visus ūkius, bet jis išgyvenamas skirtingai. Stambesniems, robotizuotiems ūkiams, kuriuose viskas buvo racionaliai skaičiuojama, lengviau“, – sako V. Švedienė.

Svarbiausiu metų įvykiu ji įvardija Traktorių maršą, nes jis parodė visų žemės ūkio sektorių ūkininkų vienybę.

„Tai buvo maršas apskritai dėl žemės ūkio išlikimo, tai buvo Žalių kryžių akcijos tęstinumas. Pradėjome suprasti, kad sėdime vienoje valtyje, ir visi esame žemės ūkio dalis. Šis susivienijimas privertė daugelį susimąstyti, kaip viskas trapu. Ir ta vienybė buvo vilties spindulys visiems mums“, – kalbėjo V. Švedienė.