Keletą pastarųjų metų galvos skausmą šalies ūkininkams kėlė daugiametės pievos. 2023-iųjų pabaigoje ūkininkus išgąsdino žinia, kad teks atkurti suartus žolynus. Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) suartų pievų ir ganyklų žemėlapį, Lietuva tiesiog „raudonavo“.

Daugiamečių žolynų ir bendro žemės ūkio paskirties žemės plotų santykis Lietuvoje, palyginti su referenciniais 2018 m., sumažėjo daugiau kaip 5 proc. Daugelyje teritorijų buvo reikalaujama atkurti suartas daugiametes pievas ir ganyklas. To nepadarius grasinta sankcijomis.

Ši netikėta žinia paskatino ūkininkus masiniams protestams. Traktorių gaudesiai Vilniaus gatvėse buvo išgirsti – nuo griežto sprendimo atsitraukta metams. Europos Komisija (EK) atsižvelgė į Lietuvos prašymą peržiūrėti reikalavimus dėl daugiamečių pievų ir įtraukti pievas, kurios šiuo metu nedeklaruotos. Tai leido Lietuvai padengti 87 tūkst. ha pievų trūkumą 2024 m. Tačiau atidėta problema nebuvo išspręsta. 

Didžiausia problema – žemdirbiams nereikia tiek daug pievų, kaip anksčiau, kadangi jie nelaiko gyvulių. Gyvulininkystė remiama nepakankamai. Tik 2024 m. atsirado pirmoji skatinamoji priemonė ekstensyviam gyvulių ganymui, tačiau neaišku, ar ši parama išliks. Be to, ekstensyvus ganymas nevisiškai tinka pieno ūkiams.

Atsižvelgdama į ūkininkų protestus, Europos Komisija pradėjo strateginį dialogą dėl žemės ūkio ateities. Šiemet, remiantis šio dialogo išgrynintomis rekomendacijomis, pasiūlytas „paprastinimo“ paketas, kuriuo mažinama administracinė ir reguliavimo našta ūkininkams. Europos Parlamente (EP) dėl šio pasiūlymo buvo balsuota spalį.  

Europos Parlamento siūlymas – ekologiniai ūkiai, ūkiai, kurių dalis yra ekologiškai sertifikuota, ir ūkiai, mažesni nei 50 ha, bus automatiškai laikomi atitinkančiais sėjomainos reikalavimus.

Taip pat siūloma, kad valstybės narės į daugiamečių pievų skaičiavimus galėtų įtraukti žemę, kuri septynerius metus ar ilgiau nebuvo įtraukta į sėjomainą ar ariama bei žemę, kuri 2023 m. sausio 1 d. nebuvo priskiriama prie ariamosios žemės. 

Ariamosios žemės statusą 2023 m. turėję plotai galės jį išlaikyti visam laikui, net jei bus laikinai naudojami žolei ar pašarams. Jos jau nebereikės „paversti“ į daugiametę pievą bei nebus reikalaujama arti ar atsėti, norint išlaikyti ariamosios žemės statusą. Tai padės Lietuvai pagrįsti savo pievų kiekį ir drauge išlaikyti ariamosios žemės plotus. 

Mažinant biurokratiją, buvo pasiūlyti sprendiniai, kaip ūkininkai galėtų „užsiauginti“ maistą. Visgi biurokratijos palengvinimas nesprendžia esminės mūsų ūkių sistemos problemos – mažėjančio gyvulių skaičiaus. 

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, nuo 2005 m. registruojamų galvijų sumažėjo trečdaliu, pieninių veislių karvių – perpus. 

Mažėja Lietuvoje ir galvijų bandų, nors jos stambėja, vadinasi, vis mažiau smulkių ir vidutinių, šeimos ūkių laiko galvijus ir todėl ūkiai savaime stambėja. 

Kita vertus, menką paramą už gyvulius praryja infliacija. Smulkūs pieno gamintojai priversti pieną parduoti už sumą, kuri nepadengia savikainos. Jei tikrai norime išlaikyti daugiametes pievas, kurios neabejotinai reikalingos aplinkai ir bioįvairovei užtikrinti, turime atsigręžti į gyvulininkystės skatinimą, ir imtis konkrečių veiksmų užtikrinant paramą.