Vilnius. Kaip žemės ūkiui išgyventi jam keliant vis didesnius reikalavimus, kokia turi būti politika, kad žaliasis kursas netaptų žaliuoju ekstremizmu? Ar tikrai visus reikalavimus lydi dosnus finansavimas?

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) į nuotolinę konferenciją „Tvarus žemės ūkis XVIII Vyriausybės programoje“ apie tai padiskutuoti pakvietė ūkininkus, gamybininkus, politikus, mokslininkus.

Konferenciją pradėjęs LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis sakė tikįs, kad gerovės valstybę kuriame darbu, ne pašalpomis. Tačiau koks vaidmuo tenka žemės ūkiui?

Lietuva, istoriškai agrarinė šalis, visais laikais pagal žemės ūkio rodiklius buvo pranašesnė už kaimynus, o prieš karą lygiavosi į stipriausias šalis. Šiandien Lietuva atsidūrusi paskutinėse vietose: pagal efektyvumą iš vieno ha gauname tik 750 Eur, kai Europos vidurkis – 2 220 Eur/ha. Tiesa, Lietuvos bendrovių vidurkis arčiau europinio – 1 820 Eur/ha.

Ūkis turi būti vertinamas ne pagal dydį, o efektyvumą

P. Puskunigis taip pat pabrėžė, kad gyvulininkystės sektorius traukiasi, sprendimus negaminti pieno priima ir dideli ūkiai. O aplinkosauginiai reikalavimai didėja, daugeliu atveju yra pertekliniai ir nelogiški. Nueinančios valdžios priimtos mėšlo ir srutų tvarkymo taisyklės, apeinant reikalingas procedūras, paliko „dovanėlę“, anot LŽŪBA prezidento, naujai valdžiai ir ūkininkams. Be to, ateina laikas keisti technologijas, modernizuoti, o parama maža.

„Skaudu girdėti, kad didelis ūkis ar bendrovė – blogybė. Visų pirma tai pažeminimas, mes niekada neignoravome kitų. Didelę neteisybę pajutome pandemijos nuostolių kompensavimo taisyklėse, dėl išmokų lubų stambiems ūkiams, dėl ko gali tekti bylinėtis. Ūkis turi būti vertinamas ne pagal dydį, o efektyvumą, įdarbintų žmonių kiekį, sumokėtus mokesčius, naudą šaliai“, – kalbėjo LŽŪBA prezidentas.

Jo teigimu, kur stiprūs ūkiai, ten kaimas gyvybingas. Bendrovės dirba pažangiai, turi sukaupusios ir intelektualinį kapitalą, plėtoja precizinę, tausojančią žemdirbystę ir eina link tvaraus žemės ūkio, šiuo atžvilgiu ES lygmeniu yra gerose pozicijose. „Turiu vilčių, kad būsime valdžios išgirsti ir užsimegs dialogas“, – vylėsi P. Puskunigis.

Į šiuos žodžius sureagavęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas siūlė nepamiršti, kad visi reikalavimai yra su finansavimu.

Ministras sutiko, kad reikia rasti kelią kokybiškai gamybai, sąžiningai kainai užtikrinti: „Gyvulininkystės ūkis turi gauti naudą, jeigu jo sukurtas mėšlas ar kita organinė medžiaga panaudojama augalininkystės ūkyje. Šitie mainai turi būti įvertinti, bet šiandien jie ignoruojami. Neteisybė, kad organinėmis trąšomis tręšiantis ūkis turi daryti tręšimo planus, o tręšiant  mineralinėmis to nereikia. Tą neteisybę turime atstatyti.“

Ministras K. Navickas rezultatų tikisi pasiekti per kompleksinį požiūrį, nes klimato kaitos požiūriu ūkis per tam tikrą veiklą gali ir absorbuoti CO₂. Tai reikia išnaudoti, išmokus apskaičiuoti, įvertinti ir sukūrus atitinkamus mechanizmus.

Jis mato ir biurokratinės naštos mažinimo galimybių, tik reikia turimus duomenis įdarbinti politikos formavimui. Kalbėdamas apie BŽŪP lėšas, jis žadėjo padėti žemė ūkio verslams, kuriantiems pridėtinę vertę.

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis ministrui paaiškino, kad bendrovės į biudžetą kasmet įneša lėšų ne mažiau nei anksčiau, o atgal iš biudžeto kasmet gauna daug mažiau. „Taip, gauname lėšų iš ES, bet kitos šalys nemažina biudžeto lėšų žemės ūkiui, todėl mums konkuruoti labai sudėtinga“, – pabrėžė J. Sviderskis.

Žemės ūkio ministro jis klausė, kas bus su žemės ūkiu, įgyvendinus klimato kaitos mažinimo priemonių planą ir kitas strategijas (Bioįvairovės, „Nuo lauko iki stalo“, deklaraciją „Mūsų Baltija“)?

J. Sviderskis skaičiavo, kad, sumažinus 15 proc. mineralinių trąšų, taip pat pesticidų naudojimą, vidutinei 1 000 ha žemės ūkio bendrovei tai reiškia minus 200 tūkst., atidėjus 10 proc. žemės – dar minus 100 tūkst.; atėmus lengvatą akcizui – dar 55 tūkst. eurų.

„Tai gal gali Vyriausybė pasakyti, iš kur reikės kompensuoti 350 tūkst. eurų? Visi ištekliai, priedai galvijams pabrango, sojų kaina išaugo keleriopai. Tad lieka vienas taupymo šaltinis – mažinti atlyginimus. Bet juk gerovės valstybės, mažindami atlyginimus, nesukursime“, – piktinosi LŽŪBA generalinis direktorius.

Pasak jo, Paryžiaus susitarime dėl priemonių klimato kaitai mažinti aiškiai pasakyta, kad jos neturi kenkti maisto grandinei, t. y.,  tos priemonės turi būti finansuojamos atskirai, ne iš BŽŪP skirtų lėšų. Beje, yra ir priemonių, kurios nereikalauja tiesioginių finansinių išteklių – tai sėjomainos, tarpinės kultūros, intensyvus pienų ir ganyklų naudojimas ir panašiai.

J. Sviderskis išsakė nepasitenkinimą ir dėl mėšlo tvarkymo taisyklių: „Kai kurių ŽŪM valdininkų gąsdinimas ES sankcijomis, drįstu sakyti, rodo blogą jų darbą, nes ES direktyva, teisingai tvarkant, leidžia mėšlą laikyti laukuose.“

Ministras K. Navickas pažadėjo peržiūrėti mėšlo klausimą, nes klausimą kelia visos žemdirbių asociacijos.  

Vyriausybės programoje kalbama apie gyvulininkystės plėtrą, o ne suvaržymus

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis citavo premjerę Ingridą Šimonytę, kuri sakė, kad neturime būti priekyje visų ES įsipareigojimų.

„Tai praktiškumo pareiškimas, kad turime nuosekliai eiti siekdami bendrųjų ES tikslų dėl klimato kaitos mažinimo“, – sakė V. Pranckietis, pridūręs, kad Vyriausybės programoje kalbama apie gyvulininkystės plėtrą, grįžimą prie mūsų prigimtinių šaknų, o ne suvaržymus.

Jo teigimu, ekonominis ir ekologinis ūkiai negali būti priešinami, turi būti skatinamos visos gamybos formos. Į žemės ūkį įdėti dideli pinigai, turime jį puoselėti ir prižiūrėti, ir būtų gerai, anot V. Pranckiečio, kad negrįžtume į „pelkinę Lietuvą“, nors aplinkosauginiu požiūriu gal tai būtų ir gerai.

„Bet žemės ūkis nėra tas, kuris buvo prieš 50 metų. Turime galvoti, kaip ūkininkui išlikti ateityje. Balanso turime siekti racionaliais sprendimais, labai svarbu, kad žemdirbiai ir politikai pasitikėtų vieni kitais, kad kojos nepakištų žaliasis ekstremizmas, kad kalbėtų žinios, o ne emocijos“, – kalbėjo Seimo KRK pirmininkas.  

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas konferencijoje pripažino, kad žemės ūkis nėra tas sektorius, kuriame labai didėtų šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išskyrimas.

Aplinkos ministerija teigia, kad didžiausią taršą šiltnamio dujomis Lietuvoje kelia transportas: per pastaruosius 15 metų sektoriaus išlakos augo net 49 proc. (užpernai – 3,5 proc.). Žemės ūkis – išlaiko stabiliai taršų poveikį atmosferai (2 proc. augimas nuo 2005 m.). 2019 m. daugiausia ŠESD Lietuvoje išmetė transporto (30,9 proc.), energetikos (27,5 proc.), žemės ūkio (20,9 proc.) sektoriai.

„Tikslas – grąžinti Klimato kaitos valdymo politikos strategiją į Aplinkos ministeriją ir peržiūrėti, kartu su jumis diskutuoti, nekvestionuojant tikslų, bet daugiau kalbant apie efektyvias įmanomas priemones. Be jūsų per artimiausią pusmetį nieko kardinalaus nedarysime“, – pažadėjo S. Gentvilas. Šiais ir kitais metais jis labiausiai norės diskutuoti mineralinių trąšų naudojimo klausimais, kaip teisingai reguliuoti šią sritį.

Kalbėdamas kitomis temomis aplinkos ministras užsiminė apie vandens gręžinių ir ištiesintų upelių problematiką, taip pat dėl padidintos Aplinkos apsaugos departamento kontrolės žemės ūkio bendrovėms, tiekiančioms geriamąjį vandenį. Jau parengtas įstatymo projektas dėl laikino gręžinių įteisinimo, kuris bus teikiamas Seimui pavasario sesijoje. Jame atsiranda dvejų metų pereinamasis laikotarpis ir numatyta tvarka, kaip įteisinti gręžinius.

Ministras S. Gentvilas taip pat mano, kad nereikia ekoradikalizmo, siekiant sugrąžinti visų pakeistų upelių vagas. Reikia susitelkti aiškinantis, kas iš tiesų dar gali būti atkurta.

Ūkininkai nuolat kelia klausimą dėl sudėtingo šienainio plėvelių sutvarkymo. Ministras sutinka, kad sistema nėra optimali, neracionalu važiuoti šimtus km priduoti plėveles. Tą tvarką jis taip pat pažadėjo peržiūrėti.

Mokslininkai ir konsultantai jungiasi prie tvarumo iniciatyvų

LSMU Veterinarijos akademijos kancleris prof. Mindaugas Malakauskas atkreipė dėmesį, kad reikia vertinti ne tik gyvulininkystės ir žemės ūkio poveikį klimato kaitai, bet ir kaip sumažinti klimato kaitos poveikį žemės ūkiui.

„Kalbant apie gyvulininkystę norėtųsi, kad būtų skatinamos naujos technologijos ir priemonės, kurios apimtų ir gyvūnų laikymą, šėrimą, pašarų gamybą, mėšlo tvarkymą, genetinį gyvulių potencialą ir kt. Tik sisteminis požiūris galėtų padėti išspręsti problemas“, – akcentavo profesorius.

Jis taip pat ragino dažniau atsižvelgti į mokslininkų nuomonę, rengiant vienas ar kitas taisykles, kad ir kalbant apie mėšlo tvarkymą. Mokslininkai, pasak M. Malakausko, mielai jungtųsi prie visų tvarumo iniciatyvų.

Prie tvaresnio žemės ūkio kūrimo prisideda ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Jos direktorius dr. Edvardas Makelis kalbėjo, kaip žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema ŽŪŽIS (angl. AKIS) gali padėti tvarkytis su tvarumo iššūkiais.

LŽŪKT bendradarbiauja su mokslininkais, tarnyboje sukurtas tiksliojo ūkininkavimo kompetencijų centras, o nemokama integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinė sistema IKMIS operatyviai informuoja apie kenksmingų organizmų plitimą įvairių žemės ūkio augalų pasėliuose visuose šalies rajonuose. Šioje sistemoje skelbiami augalų apsaugos produktų, ligų, kenkėjų ir piktžolių katalogai, padedantys greičiau atpažinti ligą ar kenkėją ir lengviau pasirinkti juos naikinančius Lietuvoje registruotus augalų apsaugos produktus.

Prie efektyvesnio, tvaresnio, aplinką tausojančio ūkininkavimo potencialiai gali prisidėti ir nemokama Taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų informacinė sistema (TITRIS), kuri renka, viešina ir kaupia taikomųjų inovacijų tyrimų ir rezultatų duomenis.

„Kelias į tvarumą labai ilgas. Tuo tikslu mes bandome jį lengvinti visais galimais būdais. Tvarumui įtakos turės tai, kad Lietuvoje nesusiformavusi ūkių žemėnauda, bet kuriam ūkiui kasdien gali kilti stresas dėl atsiradusių finansinių išlaidų. Tada tvarumo klausimai atidedami į šoną ir pradedami  spręsti ūkio išlikimo klausimai. Apie tai reikia galvoti, ieškant finansinių instrumentų, kurie galėtų padėti“, – kalbėjo E. Makelis.

Reziumuodamas LŽŪBA prezidentas P. Puskunigis išsakė viltį, kad sprendimai nesupriešins didelių su mažais, miesto su kaimu, nes dabar vieni kitiems labai reikalingi: „Kylantys reikalavimai rodo, kad kaip niekada reikia mūsų visų vienybės, problemos pačios neišsispręs. Mūsų gamyba labai reikalinga, privalome aprūpinti šalį maistu, ne mažiau rūpi, ir kokį žemės ūkį paliksime ateinančioms kartoms.“

MŪ inf.