BASF A1 2024 06 19 Basf m1 2024 06 19
Renginiai
Nėra priežasties pateisinti vėlesnę žoliapjūtę

Akademija (Kauno r.). „Žoliapjūtės laikas lemia viską“, – teigė VDU Žemės ūkio akademijos doc. Evaldas Klimas, vaikščiodamas po žolynus „Agrodūzgėse“.

VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Verslo ir socialinės partnerystės centro ir mokomojo ūkio pirmą kartą surengtose „Agrodūzgėse“ dėmesys buvo skirtas pašariniams žolynams ir žoliapjūtei – svarbiausiam gegužės antrosios pusės darbui.

Žinomas žolynų specialistas doc. E. Klimas gausiai susirinkusiems ūkininkams pasakojo apie žolinių pašarų gamybos optimizavimą.

Bioversija 2024 04 26 m7

„Yra daugybė šalių, kurios svajotų apie tokias sąlygas žolynams auginti, kokias turi Lietuva. O mes neretai neišnaudojame jų teikiamų galimybių“, – atkreipė dėmesį docentas.

Ūkio pašarų bazė turi laikytis ant trijų atramų

Pieno ūkiams, norint išgyventi krizės sąlygomis, E. Klimo teigimu, būtini teisingi žingsniai – žinios, technologijos, sprendimai.

„Žolynai yra žalios aplinkos dalis, geriausi anglies dvideginio rišėjai, užkonservuojantys jį žemėje. 35 m2 žolyno per vegetaciją išskiria tiek deguonies, kiek žmogui jo reikia per metus. Antroje vietoje pagal šį rodiklį – lapuočių ir jaunuolynų miškas“, – sakė E. Klimas.

Lietuva žemės ūkio naudmenų turi beveik trigubai daugiau negu ES vidurkis, bet juos išnaudoja labai neefektyviai, nes turime daug menkaverčių žolynų.

„Turime suprasti, kad iš ekstensyvaus žolyno – gyvuliams nieko gero. Vokiečiai yra paskaičiavę, kad šeriant produktyvias karves vien tik kokybišku vytintos žolės silosu galima melžti po 8 t per laktaciją, o saikingai pridėjus koncentratų ir 10 t ar daugiau. Žinoma, tiek galima melžti ir su koncentratais, bet tada visa naudingoji ūkio ekonomika ir baigiasi“, – kalbėjo lektorius.  

Mėsiniai gyvuliai gal mažiau reiklūs šėrimui, bet jų produktyvumas, t. y. priesvoris, priklauso nuo pašarų. VDU ŽŪA doktorantų tyrimai įrodė, kad limuzinų buliukai su gerais žoliniais pašarais gali pasiekti 2 kg paros priesvorį be koncentratų.

„Ūkio pašarų bazė – tai ūkio sėkmės pagrindas, kuris mažina pieno gamybos savikainą. Ji laikosi ant trijų atramų: kokybiškų žolynų, jų tręšimo ir sutvarkymo laiku“, – akcentavo E. Klimas.  

Šiemet meteorologinės sąlygos buvo keistokos – pavasaris atrodė ankstyvas, vėliau pasirodė, kad jis nebe ankstyvas, žmonės suskubo pjauti žolę. Bet jai išdžiūvus, teigė E. Klimas, atrodė, kad kažką ją pavogė – pasirodo, suveikė fizikiniai reiškiniai, nes kai žolėje 12 proc. sausųjų medžiagų ir 88 proc. vandens, kurį pašvietusi saulė išgarino, nieko ir neliko.

„Nėra priežasties, pateisinančios žoliapjūtės vėlinimą. Tačiau prieš pjaudami žolę turime matyti ne tik pradalgės storį, bet ir tai, kada maisto medžiagų koncentracija yra didžiausia, o žolės kokybė dar neblogėja“, – pabrėžė žolynų specialistas.

Gyvulių genetinis potencialas Lietuvoje jau yra gana aukštas, bet produktyvumas – per mažas, o kai kur – net neleistinai mažas. Ir tai, anot docento, lemia pašarai. Ir kuo toliau, tuo daugiau pašarai lemia, nes genetiškai blogų gyvulių mažėja.

„Todėl pirmiausia investuoti reikia į pašarus, į jų gamybą, o ne traktorių ar fermą. Karvė dirba 24 val. per parą ir šiandien jau neduos pieno, kurį turėjo duoti vakar“, – vaizdingai kalbėjo docentas.  

Geras žolių pašaras turi būti baltymingas, aukštos energinės vertės ir gerai virškinamas.

Blogą žolyną Lietuvoje rasti lengviau negu gerą

Šalutinis pieno ūkio gamybos produktas yra mėšlas, pasaulyje jau vadinamas juoduoju auksu.

„Mėšlas – tai atskaitos taškas, nuo kurio pradedame tręšti žolynus, tada atliekame dirvožemio analizę ir vertiname, ar reikia ir kiek pirktinių trąšų. Kitas žingsnis – tinkamas žolynų sudorojimas, t. y. ganiavos organizavimas 20 cm aukščio žolėje arba žolės konservavimas“, – vardijo darbus E. Klimas.

Gerų, mėšlu tręšiamų žolynų pavyzdžių Lietuvoje yra. Pavyzdžiui, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė pirktinių trąšų naudoja vis mažiau, o produktyvumo rezultatai – labai geri. Vilkijos ne itin derlingose žemėse griežtai laikantis technologinių reikalavimų, naudojant mėšlą, tinkamą kompleksinį tręšimą iš pirmos žolės buvo gauta 35 t žaliosios masės. Tam dirvožemiui tai labai solidus derlius.   

Vis dėlto blogą žolyną Lietuvoje rasti lengviau negu gerą. „Daug kas argumentuoja, kad sėti brangu, bet iš blogo žolyno nieko gero ir negausi, prekiniam ūkiui tai visiškas nuostolis – galima suskaičiuoti, kiek, esant mažoms pieno kainoms, kainuoja neūkiškas veikimas ir baltyminių priedų pirkimas. Ir nereikia sakyti, kad tai gali sau leisti tik dideli ūkiai – yra ir puikiai besitvarkančių šeimos ūkių. O jų skiriamasis bruožas – tie ūkininkai žingeidūs, domisi ir daro viską teisingai“, – docentas ragino ūkininkus atsigręžti į mokslą.

Sudarant žolių mišinį svarbiausia pašarinė vertė, o ne kaina

Kalbėdamas apie ankštines žoles mišinyje E. Klimas teigė, kad jos duoda kelis dalykus – pigiausius baltyminius pašarus, mažina mineralinių trąšų naudojimą ir užtikrina švaresnę aplinką, tad turime naudotis pačios gamtos duotais dalykais.  

Ankštinių žolių sinonimas, anot jo, – raudonieji dobilai, svarbus augalinės kilmės natūralus azoto šaltinis. Jie mėgsta drėgmę. Sausrai jautrūs ir baltieji, rausvieji dobilai, kurie taip yra geros pašarinės žolės.

E. Klimas kalbėjo ir apie kitas ankštines žoles. Liucernos – nuostabi žolė, bet gerai auga tik karbonatingame dirvožemyje. Esparcetai – universali žolė, tinka ir ganymui, ir šienavimui, tačiau jos Lietuvoje trūksta. Gargždenis – nors ir ne itin derlinga, bet labai naudinga žolė, baltųjų dobilų alternatyva, gali augti sausesnėje dirvoje.

Daug lektoriaus pagyrimų sulaukė rytinis ožiarūtis – puiki ilgaamžė žolė, šios žolės gausu VDU ŽŪA mokomojo ūkio žolynuose. „Tai vienintelė ankštinė žolė, iš kurios galima padaryti baltymingą šieną – jį džiovinant lapai netrupa. Tai verta žinoti mėsinių galvijų augintojams“, – pabrėžė jis.

Jeigu ūkininkai skundžiasi, kad pašaruose trūksta energinės vertės, vadinasi, žolynuose dominuoja menkavertės varpinės žolės. Jų karalienė – daugiametė svidrė, kuri yra ir pati reikliausia drėgmei, maisto medžiagoms žolė, jautri fuzariozei, sniego pelėsiui.

Mūsų pasididžiavimu E. Klimas vadino eraičinsvidres. Antsėliui tinkamos naudoti gausiažiedės svidrės, patikima žolė tikrasis eraičinas. Motiejukas – nuo seno žinoma žolė, bet jos reikšmė sumažėjusi dėl vėlyvumo. Miglė naudojama velėnai sudaryti, ją verta dėti į 5 metų žolyną, o sėti trumpalaikiame žolyne nėra prasmės.

Sudarant žolių mišinį patyręs žolynų specialistas primygtinai rekomenduoja žiūrėti ne į komponentų kainą, o į pašarinę vertę.

Kuo sudėtingesnė žolynų augavietė, tuo daugiau reikia komponentų. Ruošiant augavietę, o tai rekomenduojama atlikti rudenį, svarbiausia atlikti du darbus – sunaikinti piktžoles ir būtinai patręšti organinėmis trąšomis, o tada ištirti dirvožemio agrocheminius rodiklius. Pasak lektoriaus, kartais pinigus reikia leisti ne trąšoms, o kalkėms – dirvožemiui nurūgštinti.

„Auksinė taisyklė – nupjovus žolę kuo greičiau pamaitinti dirvą. Žolynai kaip ir karvė – nešersi, neturėsi produkcijos“, – reziumavo doc. E. Klimas.

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024
Setupad-desktop-po tekstu

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kaip vertinate dabartinę savo ūkio finansinę padėtį?
Visos apklausos