Panevėžys. Koks bus avių veisimosi sezonas, tokie bus ūkiui visi ateinantys metai. Tai teigė mokslininkai, augintojus supažindinę su biotechnologijomis ir jų panaudojimo galimybėmis avininkystėje.

LSMU Gyvulininkystės instituto Gyvūnų veisimo ir reprodukcijos skyriaus mokslininkai dr. Rasa Nainienė ir dr. Artūras Šiukščius avinininkystės parodos Algirdiškyje seminare avių augintojams aiškino, kokią įtaką jie patys gali daryti veisimosi sezonui, kad gautų ūkį tenkinantį prieauglį ir ekonominę naudą.  

Pasak jų, avininkystė turi prisidėti prie visuomenės poreikių tenkinimo tausodama gamtos išteklius, turi būti mažinamas gamybos poveikis aplinkai ir klimato kaitai. O tai lengviausia padaryti didinant gamybos efektyvumą – gerinant bandų genetinį potencialą, efektyviau naudojant genetinę medžiagą, vertingiausią reproduktorių ir įvairius sėklinimo metodus su naujausiomis technologijomis.

Mokslininkai ir apžvelgė, kokie privalumai ir trūkumai yra naudojant tiek populiariausias, tiek naujausias veisimo technologijas.

Avių reprodukcijos valdymo metodai

Ėriukai turi būti atvedami tuo laiku, kuris yra palankiausias jų augimui. Avių prijaukinimo metu dauginimosi sezoniškumas pakito ir skirtingose veislėse išreikštas skirtingai, tačiau daugelio veislių sutampa su rudens mėnesiais, kad ėriukas būtų atvestas iki pavasario ir spėtų pasirengti ganykliniam laikotarpiui.

Tačiau sezoniškumas, anot R. Nainienės, turi minusų: tai reiškia netolygų produkcijos teikimą rinkai, dėl jos kiekių svyravimų krenta kaina, be to, dėl trumpo veisimosi sezono reikia laikyti daugiau reproduktorių.

LSMU Gyvulininkystės instituto Gyvūnų veisimo ir reprodukcijos skyriaus mokslininkė dr. Rasa Nainienė ūkininkams patarė, ką daryti, kad ėriukai būtų atvedami palankiausiu augti laiku

Sezoniškumas būdingas Lietuvos juodgalvėms, tekseliams, ostfryzams. Nesezoninė ruja būdinga Lietuvos vietinėms šiurkščiavilnėms, škudėms, Ile de France, landrasams ir kitoms avių veislėms.

Avių lytiniam procesui įtakos turi daug aplinkos (pašarai, dienos ilgumas, oro temperatūra) ir pačios avies organizmo (hormoninė sistema) faktorių. Šių smulkiųjų atrajotojų reprodukcijos valdymo metodai yra du: natūralus ir hormoninis, pastarasis netinkamas ekologiniams ūkiams.

Hormoninio rujos reguliavimo metodo pagrindiniai principai, pasak R. Nainienės, progesterono, prostaglandinų ir jų analogų bei melatonino panaudojimas. Jie dažniau naudojami ne rujos metu, tarkime, pamačius, kad žiemą avis neėringa, kad būtų sukelta ruja.

Daugiausia naudojamos progesterono kempinėlės arba implantai. A. Šiukščiaus teigimu, tai nesudėtinga procedūra (nors ją vis tiek turi atlikti veterinarijos gydytojas), kuri ekonomiškai apsimoka. Labai efektyvių šeriamų preparatų avims, kurie skatintų rują, skirtingai nei kitų rūšių gyvuliams, nėra.

Natūralūs kergimo būdai – veislės pasirinkimas, šviesos kontrolės, avino ir selekciniai metodai.

„Laipsniškas šviesaus paros meto sumažinimas 8-12 savaičių gali paankstinti rują. Kai diena pradeda trumpėti, o naktis ilgėti, avies akys pradeda reaguoti, o su tuo susijusi melatonino sintezė, kuri savo ruožtu turi didesnės įtakos hormonų sintezei ir avys pradeda rujoti. Šis šviesos kontrolės metodas yra pagrindinis ir vienas paprasčiausių mechanizmų, kuris padeda reguliuoti avių lytinį procesą“, - sakė R. Nainienė.

Avino efektas, pasak mokslininkų, taip pat vienas iš paprastesnių, bet efektyvių metodų. Avinas dėl skleidžiamų feromonų stimuliuoja nerujojančių avių ovuliaciją. Pirmoji ruja būna tyli – avinai jos nenustato. Po 18 ir 25 dienų seka normali antra ir trečia ruja, po kurios apsivaisina iki 70 proc. avių. Avino efektui pasiekti avys jo turi nematyti ir neužuosti mažiausiai 6 savaites, tad atstumas tarp jų turi būti 2-3 km. Po to įleidus jį į bandą sukeliamas avino efektas ir avys surujoja.

„Avino efekto negausime, jeigu yra gilus nerujojimo periodas, tarkime, žiemos viduryje. Šis efektas tinkamas, jeigu veisimosi sezoną norime paankstinti 1-2 mėnesiais“, - paaiškino R. Nainienė. Pridūrusi, kad nerujojimo laikotarpį galima sutrumpinti kryžminant sezonine ir nesezonine ruja pasižyminčias veisles.

Kadangi ūkininkui svarbu gauti kuo daugiau ėriukų, daugiavaisiškumą galima paveikti selekciniais metodais ir naudojant gonadotropinius hormonus, nors pastarasis metodas, anot LSMU Gyvulininkystės instituto mokslininkų, jau prarado populiarumą. „Daugiavaisiškumui įtakos turi ir genetika. Tai nėra pagrindinis veiksnys, bet tikimybė, kad iš dvynukų ar trynukų atvesta avis atsives daugiau negu vieną ėriuką, yra žymiai didesnė. Veislei gyvulius reikia atsirinkti iš vienos lyties dvynių. Skirtingų lyčių dvynių veislei rinktis nepatariama“, - avių augintojams patarė A. Šiukščius.

LSMU Gyvulininkystės instituto Gyvūnų veisimo ir reprodukcijos skyriaus vedėjas dr. Artūras Šiukščius augintojams pateikė praktinių patarimų, kaip geriausiai valdyti avių reprodukciją

Avių veisimo technologijos

Lietuvos avininkystėje dominuoja kergimas, dirbtinai sėklinama tik nedidelė dalis avių. Daugelio veislių avytės lytiškai subręsta 7-8 mėn., tačiau plonavilnių veislių avys, pastebėjo R. Nainienė, kergiamos tik pusantrų metų amžiaus. Greitai bręstančių mėsinių veislių prieauglį galima kergti 7-8 mėn., jeigu jos pasiekia 60-75 proc. suaugusių avių svorio (avytės – 35-40, avinukai – 40-45 kg).

Kergimas būna laisvas, grupinis, kontroliuojamas. Avys kergimui pradedamos ruošti prieš 1,5-2 mėn. Turi būti atlikti visi profilaktiniai veterinariniai darbai, nujunkomi ėriukai, avys turi būti geriau šeriamos. Ganant geresnėje ganykloje iki veisimosi pradžios likus vienam mėnesiui, gaunama 60-65 proc. dvynukų. Šeriant sausais pašarais dvynių būna tik 20-25 proc. Kergimo ir sėklinimo laikotarpis Lietuvoje – rugsėjis-lapkritis.

„Laisvas kergimo būdas yra pats neefektyviausias. Pažangesnis būdas, kai avinai su avimis kartu laikomi tik kergimo laikotarpiu, tuomet tiksliau galima numatyti ėriavimosi laiką. Bet gali būti, kad vienai aviai stipriau rujojant, avinas į kitas avis gali nekreipti dėmesio“, - veisimo niuansais dalijosi mokslininkė.

Grupinis kergimas taikomas, kai ūkyje atliekamas tam tikras selekcinis darbas. Ant avinų yra dedami žymekliai, kurie parodo, kurios avys sukergtos - jas galima perkelti į kitą grupę, kad nebūtų papildomai kergiamos ir be reikalo naudojamas avino potencialas.

Efektyviausias kergimo būdas, mokslininkų teigimu, yra rankinis (kontroliuojamas), kai avis su jai priskirtu avinu kergiama staklėse. Tokiu būdu būna žinoma tiksli ėriuko kilmė ir ėriavimosi laikas. „Šio metodo trūkumas – didesnės darbo sąnaudos ir avių rujai išaiškinti reikalingas avinas bandytojas“, - pastebėjo R. Nainienė.

Jeigu kontroliuojant kergimą vienas avinas per sezoną vidutiniškai gali apvaisinti 50-70 avių (maksimaliai – 80-100), tai sėklinant su vieno avino sperma – 500-700 avių.

Avių sėklinimas sudėtingesnis negu karvių dėl reprodukcinės sistemos ypatumų. Avių ruja trunka 24-48 val. ir gali tęstis iki 72 val. Jei avis per lytinį ciklą netampa ėringa, po 16-17 dienų ji vėl surujoja. Rujos metu avių elgesys pasikeičia, bet pamatyti rują nėra lengva, tai priklauso ir nuo to, kaip dažnai augintojas jas mato. Todėl rujai nustatyti dažnai pasitelkiamas avinas bandytojas.

Avių sėklinimas nėra plačiai naudojamas, nors, mokslininkų teigimu, gaunami gana geri kergimo rezultatai.  Be to, gauto gyvūno vertė, palyginti su galvijais, santykinai nedidelė, todėl veislininkystei neskiriamas toks didelis dėmesys, kad būtų gautas aukščiausias veislinės vertės gyvūnas. R. Nainienė pridūrė, kad sėklinimą apsunkina ir nelengvas rujos nustatymas, reprodukcinės sistemos ypatumai ir sudėtingesni sėklinimo metodai.

Tų metodų yra įvairių, o Lietuvoje pernai pradėtas ir laparoskopinis sėklinimo būdas. Pasak A. Šiukščiaus, yra manančių, kad Gyvulininkystės institutas ir teiks šią paslaugą, bet mokslo įstaigos misija – mokomoji, diegiant pasaulyje naudojamas technologijas. „Mes esame pasirengę apmokyti, kaip taikyti laparoskopinį sėklinimą“, -  sakė LSMU Gyvulininkystės instituto Gyvūnų veisimo ir reprodukcijos skyriaus vedėjas.

Kol kas norinčių sėklinti laparoskopiniu būdu nėra. Bet šios technologijos efektyvumas didelis - apsivaisina iki 80 proc. avių. Pasak A. Šiukščiaus, šis pažangus veisimo būdas tikrai nebūtinas produkcijos ūkiams, bet veislininkystės ūkiams, kurie turi tikslą auginti ir platinti aukštos veislinės vertės gyvulius, tikrai verta išbandyti. „Ši technologija nesugalvota šiaip sau, ją naudoja visų šalių, kuriose avininkystė plačiai išvystyta, veisliniai ūkiai“, - reziumavo mokslininkas.

MŪ inf.