Akademija (Kauno r.). Nepakankamą kooperacijos lygį Lietuvoje pripažįsta žemdirbiai, politikai, mokslininkai. Kodėl situacija blogesnė negu kaimyninėse šalyse? Ką kaimynai daro kitaip ir kodėl jiems labiau sekasi? Žemės ūkio gamintojų organizacijų ir kooperacijos plėtros galimybėms skirtoje tarptautinėje konferencijoje mėginta įvardyti problemos priežastis, dalytasi gerąja patirtimi.

Pasak vieno iš konferencijos organizatorių, Aleksandro Stulginskio universiteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto direktoriaus prof. dr. Jano Žukovskio, kalbant apie kooperaciją ar gamintojų organizacijas esmė nekinta, dėmesio centre - gamintojų, siekiančių savo tikslų, bendradarbiavimas.

Pirmiausia reikia lyderių

Kooperacijos mokslinių tyrimų pradininkas Lietuvoje prof. Julius Ramanauskas pirmiausia atkreipė dėmesį į painiavą, kurią, jo žodžiais, sukelia dokumentuose vartojamos gamintojų grupių ir gamintojų organizacijų sąvokos.

Gamintojų būrimąsi į organizacijas turėtų skatinti perspektyva pasinaudoti europine parama. Pasinaudoti šia parama gali tik valdžios institucijų pripažintos organizacijos. Gamintojų organizacijomis Lietuvoje gali būti: uždarosios akcinės bendrovės, kurių visi nariai užsiima žemės ūkio produkcijos gamyba (pasak J. Ramanausko, tokių organizacijų Lietuvoje nėra, o Lenkijoje - didžioji dalis), asociacijos, bet tik tos, kurios užsiima gamybine veikla ir turi galimybę paskirstyti finansinę paramą savo nariams, ir kooperatyvai, kurių visi nariai užsiima konkrečios srities gamyba.

ASU prof. Julius Ramanauskas

Kalbėdamas apie gamintojų organizacijų privalumus, prof. J. Ramanauskas pirmiausia išskyrė didesnes derybines galias, didesnes naujų rinkų paieškos galimybes, galimybę gauti ES finansinę paramą, dividendus ir įvairias paslaugas. Tai labiau teorinės galimybės, nes kooperatyvų Lietuvoje yra apie 230-250, o gamintojų grupių tik 1, kuri siekia tapti organizacija.

Konferencijos darbe dalyvavo ir žemės ūkio viceministras Saulius Savickis (nuotraukoje - centre)

„Kaimo plėtros programoje numatyta kiekvienai gamintojų organizacijai skirti paramą 5 metus iki 100 tūkst. eurų kasmet, priklausomai nuo apyvartos. Per 5 metus vienai organizacijai tektų 500 tūkst. eurų. Iš viso 5 metams visoms organizacijoms numatyta 1,8 mln. eurų paramos, vadinasi, Lietuvoje negalės susikurti daugiau kaip 4 gamintojų organizacijos. Lenkijoje gamintojų organizacijoms remti numatyta 1,3 mlrd. eurų, t. y. 750 kartų daugiau", - skaičiavimus pateikė J. Ramanauskas.

Jo teigimu, didžiausia kliūtis burtis gamintojams į organizacijas yra lyderių trūkumas. „Labai mažai žmonių žemės ūkyje, kurie gali ir sugeba organizuoti veiklą, nelabai tikėdamiesi daug uždirbti. Antra, mūsų kooperatyvai maži, todėl jie gali pretenduoti į nedidelę paramą. Trečia, labai sudėtingos pripažinimo procedūros", - sakė J. Ramanauskas, akcentuodamas lyderių ugdymo būtinybę.

Baigiamos rengti paramos taisyklės

Žemės ūkio ministerijos Kooperacijos poskyrio vyriausioji specialistė Rasa Mikolonienė supažindino su reikalavimais gamintojų organizacijoms, siekiančioms pripažinimo ir norinčioms pasinaudoti Kaimo plėtros parama. Pareiškėjais gali būti subjektai, registruoti ne anksčiau kaip 2014 m. sausio 1 d. (nuo 2014-2020 m. finansinio laikotarpio pradžios). Gamintojų organizacija turi vienyti mažiausiai 10 dalyvių (fizinių ar/ir juridinių asmenų), kurie užsiima žemės ūkio veikla.

Pareiškėju negali būti didelė įmonė. Paramą gavusi organizacija įsipareigoja vykdyti veiklą 5 metus ir kontrolės laikotarpiu, nekeisti veiklos pobūdžio. Asmuo gali priklausyti tik vienai gamintojų grupei. Asmenys turi parduoti ne mažiau 75 proc. produkcijos per grupę. Maksimalus paramos dydis - 100 tūkst. eurų per metus, bet paramos suma priklauso nuo parduotos produkcijos vertės.

Žemės ūkio ministerijos Kooperacijos poskyrio vyriausioji specialistė Rasa Mikolonienė

Anot R. Mikolonienės, šiuo metu diskutuojama, kokias išlaidas pripažinti tinkamomis. Siūloma nustatyti proporciją: 20 proc. išlaidų leisti skirti biuro įrangai, personalui, apskaitai ir kt., o 80 proc. - gamybinių patalpų, naujos technikos įsigijimui. Kitas diskusijų objektas - atrankos kriterijai, t. y. kiek balų už ką skirti. Siūloma, kad gamintojų grupių vaisių, uogų ir daržovių plotas turi būti ne mažesnis kaip 100 ha (kuo didesnis plotas, tuo daugiau balų skiriama), bitininkų grupėje - ne mažiau kaip 200 bičių šeimų, gyvulininkystės grupėse nustatomas minimalus gyvulių skaičius.

Šiltnamių asociacijos atstovai replikavo ministerijos atstovei, kad jiems užkertamas kelias pretenduoti į paramą, nes jiems, kaip visiems daržovių augintojams, siūloma nustatyti minimalų 100 ha plotą, nors visos Lietuvos šiltnamiai užima tik 60 ha.

Lietuvos žemdirbių patirtis

Ar Lietuvos ūkininkai nusiteikę jungtis į gamintojų grupes ir organizacijas? Kokie jų pasiekimai? Apie tai konferencijoje dalijosi patys žemdirbiai.

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias" valdybos pirmininkas ir ŽŪK „Pieno gėlė" direktorius Jonas Kuzminskas pritarė prof. J. Ramanausko minčiai, kad didžioji kooperacijos problema yra lyderių stoka.

Asociacijos „Kooperacijos kelias" valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas

„Viena, žmonės baiminasi, kad susikurs posovietiniai kolūkiai, kita, pieno perdribimo pramonės įmonių veikla nukreipta prieš kooperatyvų kūrimąsi, ūkininkai finansiškai skatinami nesijungti. Ūkininkai dar neskiria deramo dėmesio savo organizacijų valdymui", - sakė J. Kuzminskas. Jis sakė tikįs, kad iš 10 kooperatyvų bendraminčių pavyks įkurti vieną gamintojų grupę.

Gamintojų grupės - žemės ūkio kooperatyvo „Agrolitas" vadovo Viliaus Jundulo didysis rūpestis - kaip iš gamintojų grupės tapti gamintojų organizacija. Jis kritikavo nevienodas paramos teikimo sąlygas skirtingų sektorių grupėms, reikalavimą, kad organizaciją sudarytų ne mažiau kaip 10 narių, paramos išlaidų proporcijų nustatymą.

Žemės ūkio kooperatyvo „Agrolitas" vadovas Vilius Jundulas

„Mažai steigiasi kooperatyvų, nes reikia 5 juridinių ar fizinių, o gamintojų organizacijai nustatyta reikalavimas turėti 10 narių - tai užprogramuota nesėkmė", - sakė V. Jundulas.

Kupiškio rajono ūkininkas Zigmas Aleksandravičius, prisiminęs Kupiškio pieninės laikus, apgailestavo, kad kooperatyvų šiandien niekam nereikia, o situacijos kaltininkais įvardijo didžiąsias pieno perdirbimo įmones, kurios yra pasidalijusios rinką, žemdirbių klanus, kurie kovoja dėl įtakos, ir atsainų valstybės požiūrį į kaimo lyderių ugdymą, esą neorganizuotą masę lengviau valdyti.

Mintimis dalijasi Kupiškio rajono ūkininkas Zigmas Aleksandravičius. Nuotraukoje kairėje - vienas iš konferencijos organizatorių, Aleksandro Stulginskio universiteto Verslo ir kaimoplėtros vadybos instituto direktorius prof. dr. Jan Žukovskis

Šiaulių rajono ūkininkas, kooperatyvo „Šiaulių aruodas" valdybos pirmininkas ir direktorius Raimundas Juknevičius pasakojo, kad devinti metai kooperatyvas vis dar gyvena įsikūrimo nuotaikomis. Kooperatyvas vienija 30 narių, apyvarta apie 4 mln. eurų, šiemet planuoja perkopti 6 mln. eurų. „Šiaulių aruodas" priklauso Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai, kurioje daugiau kaip 400 ūkių, apie 12 kooperatyvų, o apyvarta sudaro apie 120 mln. eurų. Asociacijos pagrindu planuojama kurti ekonominį darinį - kooperatyvų kooperatyvą.

Kooperatyvo „Šiaulių aruodas" valdybos pirmininkas ir direktorius Raimundas Juknevičius

„Parama gamintojų organizacijoms - 100 tūkst. eurų - nedideli pinigai, bet labai reikalingi. Reikia daugiau pinigų startui, kad organizacija išaugtų iki gero dydžio, kitaip masto nepasieksime. Esame labai silpni konkurencinėje kovoje, tarsi milžinas su nykštuko kojomis, kurį bet koks skersvėjis gali pargriauti", - sakė R. Juknevičius.

Lenkijoje gamintojų grupių - kaip grybų

Gamintojų grupių organizavimo patirtimi konferencijoje dalijosi Lenkijos mokslininkai. Savo šalies gamintojų grupių funkcionavimo pagrindus ir vystymosi tendencijas pristatė Sedlcų gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkės Ana Svirska (Anna Swirska) ir Beata Domanska-Šaruga (Beata Domanska-Szaruga).

Norėdami įgyti pripažintos gamintojų grupės statusą Lenkijoje, grupės nariai turi auginti tuos pačius produktus (pavyzdžiui, obuolius arba minkštuosius vaisius) ir būti susieti steigimo dokumentų; vienas akcininkas negali turėti daugiau kaip 20 proc. sprendžiamojo balso. Gamintojų grupės gali būti įvairių teisnių-organizacinių formų: uždarosios akcinės bendrovės, kooperatyvai, sąjungos, asociacijos. Tarp gamintojų grupių daugiausia yra uždarųjų akcinių bendrovių, antroje vietoje - kooperatyvai.

Lenkijos Sedlcų gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkės Ana Svirska ir Beata Domanska-Šaruga

Lenkijoje 2014 m. buvo 1351 gamintojų grupė, 2016 m. - 1308, neskaitant vaisų ir daržovių gamintojų grupių, kurių yra apie 300. Gamintojų grupių pripažinimas vykdomas teritoriniu principu.

Kokią naudą pelno gamintojų grupės? Visų pirma tai galimybė pasinaudoti europine parama, didesnė galia derėtis, daugiau galimybių įsigyti gamybos priemonių, geresnės technikos, mažesnė trąšų, kitų būtinų prekių, paslaugų kaina savo nariams.

Gamintojų grupės Lenkijoje naudojasi mokesčių lengvatomis (pelno, juridinių asmenų, nekilnojamojo turto, neapmokestinama ES finansinė parama), kompensuojamos investicinių kreditų palūkanos.

Nauda ir kliūtys

Sedlcų gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė Jolanta Brodovska-Ševčuk (Jolanta Brodowska-Szewczuk) pažymėjo, kad labiausiai gamintojų grupių kūrimąsi skatina galimybė gauti ES finansinę paramą, noras turėti naujų realizacijos rinkų, sumažinti gamybos sąnaudas.

Vidutinis ūkis Lenkijoje sudaro 11 ha, jam sudėtinga atlaikyti konkurenciją, todėl tai irgi yra motyvas jungtis. Minimalus vidutinis gamintojų skaičius grupėje - 5 ūkiai, tačiau atskirų sektorių skaičiai skiriasi, pavyzdžiui, pieno gamintojų grupėse yra vidutiniškai po 18, kiaulininkystės - 15 narių. Mokslininkės manymu, gamintojų grupių šalyje daugės.

Sedlcų gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė Jolanta Brodovska-Ševčuk

Didžiausios problemos kuriant gamintojų grupę, anot mokslininkės, teisingai pasirinkti formą, parinkti grupės narius, apibrėžti tikslus ir uždavinius ir bendradarbiavimo taisykles. Grupės nariai turi gebėti bendradarbiauti tarpusavy, sprendžiant šią problemą labai svarbu taisyklės. Reikia apibrėžti produkcijos kokybės ir kiekio reikalavimus, aiškiai nusakyti veiklos tikslus ir jų įgyvendinimo būdus: ar grupė veiks kaip narių produkcijos savininkė ar apsiribos vien pardavimo organizavimu, ar tik atliks tarpininkės-derybininkės vaidmenį.

„Jei grupė nekuria pridėtinės vertės, ji neišsilaiko. Grupė neturi veikti tose pačiose rinkose kaip nariai gamintojai, nes tuomet narystė joje netenka prasmės", - akcentavo J. Brodowska-Szewczuk.

Kalbėdama apie bendradarbiavimo pagrindus, ji pabrėžė būtinybę aiškiai įvardyti, kieno rankose bus valdžia, kaip priimami sprendimai, kaip sudaromos sutartys, kaip jos vykdomos, ir, žinoma, atsiskaitymo sąlygas (dėl jų kyla daugiausiai problemų).

Pranešėjų išsakytos mintys skatino diskutuoti

Galima rinktis vieną iš dviejų grupės valdymo būdų: valdo asmenys, išrinkti iš narių, arba samdyti asmenys. Už sprendimų nevykdymą turi būti numatytos aiškios sankcijos, jos turi būti skausmingos, o jų taikymas kontroliuojamas.

Būtina susitarti ir dėl sąnaudų (išlaidų apskaitai ir kt.). Mokslininkės teigimu, geriausia taikyti principą - kas daugiau naudos gauna, tas daugiau ir moka. Sąnaudos dengiamos iš narių įmokų ir nuo apyvartos.

Kalbant apie atsiskaitymo su gamintojais aspektus, galima rinktis vieną iš kelių būdų: atsiskaitymas iš karto po produkcijos pristatymo, atsikaitymas pagal vidutines normas už nustatytą laikotarpį arba už metus. Pastarasis atsiskaitymo būdas labiausiai sumažina visų narių riziką, nes atsiskaitoma už ilgesnį laikotarpį.

J. Brodowska-Szewczuk patarė apibrėžti ir investicijų finansavimo sąlygas, t. y. kaip nariai dalyvauja, kokias įmokas moka, nes europinių lėšų veiklai nepakanka. Pagrindinis principas yra vienas visiems susitarimams pasiekti - visos taisyklės turi būti priimtos visų narių, kad nebūtų nusivylimo ir konfliktų.

***

Patirtimi kooperacijos ir gamintojų organizacijų srityje konferencijoje taip pat dalijosi Latvijos ir Estijos mokslininkai. Pranešimus pristatė Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjai.

MŪ inf.