Akademija, Kėdainių r. Rūgščiuose dirvožemiuose augalų derliai būna 20–50 proc. mažesni, o kalkinimas dažnai yra vienintelė priemonė, norint užtikrinti reikiamą tokiuose dirvožemiuose augančių augalų mitybą. 

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) trejus metus vykdė projektą „Rūgščių dirvožemių derlumo gerinimas efektyvesniam maisto medžiagų prieinamumui ir augalininkystės produkcijos savikainos pokyčiui“. Buvo siekiama išsiaiškinti, kokios kalkinimo medžiagos duoda geriausią efektą. 

Per trejus metus surengta daug susitikimų, seminarų, lauko dienų. Baigiamuoju akcentu tapo ketvirtadienį, spalio 28 d, vykusi konferenciją, kurios dalyviai rinkosi ir LŽŪKT centrinės būstinės Akademijoje studijoje, ir jungėsi nuotoliniu būdu.

Projekto vadovė, LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vyresnioji augalininkystės specialistė dr. Romutė Mikučionienė priminė, kad intensyvus kalkinimas praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje žymiai sumažino rūgščių dirvožemių plotus mūsų šalyje. Tačiau pastaruosius tris dešimtmečius dirvožemio kalkinimui nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys ir dirvožemio rūgštėjimo problema dėl jame vykstančių natūralių procesų ir intensyvaus žemės ūkio naudmenų naudojimo vėl atsinaujino. 

Kas nuveikta per trejus projekto vykdymo metus

Projekte dalyvavo 24 ūkininkai, kurie buvo padalyti į keturias grupes po 6 narius. Įrengti 8 gamybiniai bandymai (kiekvienoje žemdirbių grupėje po du): šeši Vakarų Lietuvoje, du Rytų Lietuvoje. Juose tirtos šešios skirtingos cheminės sudėties kalkinės medžiagos: Kalkakmenis, Orcal, Oxifertil, Kalk Hum, Polcalc ir Rolgran Extra. 

Konferenciją vedė ir projekto rezultatus pristatė LŽŪKT Technologinių paslaugų skyriaus vyresnioji augalininkystės specialistė dr. Romutė Mikučionienė

Kiekvieno bandymo plotas turėjo būti ne mažesnis kaip 1 ha, o ūkiai turėjo po 4 laukus – kontrolinį ir 3 kalkintus skirtingomis kalkinėmis medžiagomis. Beje, parinkti tinkamus plotus bandymams nebuvo taip lengva: kadangi dirvožemiai labai margi, teko gerokai paplušėti, kol buvo surasti ne mažesni kaip 1 ha rūgštūs plotai. 

Telšių biuro augalininkystės konsultantas Antanas Mažeika sakė, kad Žemaitijoje vyrauja labai maži rūgščių žemių ploteliai, vos po 0,5–1 ha. „Ieškant bandymams tinkamų plotelių Rimanto Dargio ūkyje dirvožemio pH nustatyti buvo naudojami įvairūs portatyviniai prietaisai, vis tik patikimesni duomenys gaunami atliekant laboratorinius tyrimus“, – kalbėjo A. Mažeika. 

Kaip vizualiai atpažinti, kad lauko dirvožemis rūgštus? Apie tai gali signalizuoti vyraujančios piktžolės. Rūgščiose dirvose auga dirviniai kežiai, dirviniai bobramuniai, dirviniai goduliai, vienmetės klėstenės, trispalvės našlaitės, smulkiosios rūgštynės. 

Nerūgščias dirvas mėgsta kibieji lipikai, dirviniai garstukai, dirvinės čiužutės, baltažiedžiai barkūnai, dirvinės notros, raudonžiedžiai progailiai, dirviniai raguoliai, ankstyvieji šalpusniai. A. Mažeika atkreipė dėmesį, kad pakoregavus dirvos rūgštumą, piktžolių rūšinė sudėtis taip greitai nepasikeičia, nes dirvoje paprastai būna sukauptas didelis piktžolių sėklų bankas. 

Šalčininkų biuro augalininkystės konsultantas Eugenijus Lukoševičius akcentavo, kad kalkinimo poveikiui nustatyti reikia ilgesnio laiko periodo, nes dirvoje procesai vyksta lėtai. Todėl konsultantas su ūkininkais žada ir toliau, projektui pasibaigus, stebėti, kokį poveikį pakitęs dirvos rūgštumas turės auginamų augalų derliui ir jo savikainai. 

Konsultantai Romutė Mikučionienė ir Eugenijus Lukoševičius kartu su Šalčininkų rajono ūkininkų grupe aptaria, kokiomis savybėmis pasižymi rūgštūs dirvožemiai

Vertinant pagal kainos ir efektyvumo santykį, geriausiai pasirodė Kalkakmenis, antrąją vietą būtų galima skirti Kalk Hum, o brangiausia kalkinė medžiaga buvo Orcal, be to, tai miltelinės trąšos, todėl kilo techninių problemų paskleidžiant lipnius miltelius. Panašiomis įžvalgomis pasidalijo ir Tauragės biuro augalininkystės konsultantas Petras Kulikauskas, pristatęs bandymus Redos Šegždienės ūkyje.

Dirvų rūgštėjimas – natūralus procesas

Dirvožemių rūgštėjimas yra gamtoje natūraliai ir nuolat vykstantis dirvodaros procesas, kurį skatina rūgštūs krituliai, žemės ūkyje taikomos technologijos, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išsiplovimas su krituliais ir išnešimas su augalų derliumi. Kalkinti būtina priesmėlio dirvožemius, kai jų pH mažiau nei 5,2, priemolio ir molio dirvožemius – kai pH mažiau kaip 5,5.

Augalai geriausiai pasisavina mikro- ir makroelementus, kai dirvožemio tirpalo pH yra 6–6,5. Kai dirvožemis sąlygiškai rūgštus – pH 5,5 – ribotai pasisavinami fosfatai, kalis, kalcis, magnis, iš dirvožemio išplaunami mikroelementai, vyksta denitrifikacija. 

Kai tirpalo pH nuo 4 iki 5, dirvožemis yra rūgštus, o fosfatai augalams tampa visi neprieinami. O kai ph mažiau nei 4, pasireiškia augalams žalingas aliuminis, slopinama bakterijų ir kitų dirvožemio mikroorganizmų veikla. Nepalankus augalams ir šarminis dirvožemio pH – tada sunkiau pasisavinami fosfatai, kalis, mikroelementai, išskyrus molibdeną. 

Vakarų ir Rytų Lietuvoje susiformavo iš prigimties rūgštūs dirvožemiai, kuriuos būtina kalkinti

Dirvožemiai nuolat veikiami praplaunamojo vandens režimo, todėl iš jų viršutinių sluoksnių išplaunami vandenyje lengvai tirpstantys cheminiai elementai: kalcis, magnis, geležies oksidas. Tada dirvožemio sorbuojamame komplekse vyrauja vandenilio jonai, o kai kur gausu ir mainų aliuminio, kurie ir nulemia rūgščią dirvožemio reakciją. 

Dirvožemio rūgštėjimą skatina rūgštūs krituliai, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išplovimas bei išnešimas iš dirvos kartu su augalų derliumi. Ariamasis sluoksnis kasmet netenka nuo 120 iki 300 kg/ha kalcio. Nustatyta, kad kalcio daugiau išsiplauna iš priemolių, kiek mažiau – iš priesmėlių. Kalcio išsiplovimas priklauso nuo iškritusių kritulių kiekio. Pavyzdžiui, iškritus 868 mm kritulių, išsiplauna 555 kg/ha kalcio priemolio dirvožemiuose arba 484 kg/ha kalcio priesmėlyje. 

Taip pat kalcio ir magnio katijonai išsiplauna tręšiant didelėmis trąšų normomis. Patręšę augalus azoto 170 kg/ha, o fosforo ir kalio 340 kg/ha (skaičiuojant veikliąja medžiaga), pavasarį netenkame 150 kg/ha kalcio, 26 kg/ha magnio priemolio dirvožemiuose. O priesmėlio dirvožemiuose beveik perpus daugiau: atitinkamai 254 kg/ha kalcio ir 36 kg/ha magnio. 

Augalų derlių lemia ne vienas veiksnys. Rūgšti dirvos reakcija riboja maisto medžiagų pasisavinimą ir tręšimas neduoda laukto efekto. Augalams reikalingas fiziologiškai subalansuotas tirpalas, kuriame svarbi ne tik įvairių katijonų koncentracija, bet ir jų santykis. Tirpale vyraujant vandenilio jonams, kalio, kalcio, magnio, natrio ir kiti jonai veikia kaip antagonistai, kurie sutrikdo augalų mitybos procesą ir mikroorganizmų veiklą. Tokiuose dirvožemiuose trūksta kalcio ir magnio, maisto medžiagos pereina į netirpias, augalams neprieinamas formas. 

Kalbant apie pagrindinių maisto medžiagų – azoto, fosforo ir kalio – pasisavinimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kai dirvožemis vidutiniškai rūgštus (pH 5), augalai azoto ir kalio trąšų gali pasisavinti tik 52–53 proc., o fosforo trąšų tik 34 proc. Kai dirvožemi pH 6, kalio trąšas augalas pasisavina 100 proc., tačiau azoto trąšas pasisavina tik 89 proc., o fosforo – 75 proc. Tik kai dirvožemio reakcija yra artima neutraliai (pH 6,5), pagrindinės maisto medžiagos yra pasisavinamos 100 proc. 

Mikroelementų pasisavinimą taip pat lemia dirvožemio reakcija. Kai dirvožemis rūgštokas, apribotas molibdebo pasisavinimas per šaknis, kai dirvožemis vidutiniškai ar mažai rūgštus (pH nuo 4,5 iki 5,5), sunkiau pasisavinamas boras ir manganas. O esant labai rūgštiems dirvožemiams (pH mažiau nei 4,5), sunkiau pasisavinami varis ir cinkas. Ribotas maisto medžiagų pasisavinimas didina augalų auginimo savikainą. 

Kokias kalkines medžiagas pasirinkti?

Kalkinių medžiagų yra labai daug. Jos skiriasi ne tik chemine sudėtimi, bet ir savo fizine forma – miltelinės, granuliuotos, skaldytos. Nuo kalkinės medžiagos formos priklauso paskleidimo technika. 

Kaip pastebėta projekto metu, miltelių formos kalkinėms medžiagoms paskleisti netinka trąšų barstytuvai – jos linkusios užkišti techniką. Granuliuotas ir skaldytas trąšas išbarstyti kur kas lengviau. 

„Labai svarbus požymis yra trąšos tirpumas ir neutralizacijos geba, šie dalykai yra susiję. Jei tai oksidinė trąšą (CaO) – tai agresyvi trąšą, ji paskleidžiama tik nuėmus augalų derlių arba 2 savaitės prieš sėją ir įterpiama į dirvožemį 7–8 cm gyliu. Tai svarbu, nes oksidas greitai pereina į kitą formą ir tuo metu labai užkaista, tad kyla grėsmė apdeginti augalus“, – sakė R. Mikučionienė 

Kaip atpažinti, ar agresyvi kalkinės medžiagos forma? R. Mikučionienė patarė atidžiai perskaityti produkto etiketę. Jei ant trąšos pakuotės pažymėta, kad tai kalcio oksidas ir jo daugiau negu 90 proc., šią kalkinę medžiagą iš pradžių turime neutralizuoti – įterpti anksčiau negu sėjame. Jei kalcio oksido yra 50 proc., trąšą tinka naudoti ir sėjos metu, populiariai sakant, nereikia laukti, kol ji „nusigesins“. 

Diskusijoje – geriausių sprendimų paieška

Konferencijos antroje dalyje buvo surengta diskusija, kurioje dalyvavo mokslininkai, konsultantai ir ūkininkai. Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas, VU ir LAMMC ŽI mokslo darbuotojas dr. Jonas Volungevičius akcentavo, kad žmogaus veikla tik iš dalies prisideda prie dirvožemių rūgštėjimo, bet esmę nulemia natūralūs gamtoje vykstantys procesai, kuriuos mes tik šiek tiek galime modifikuoti. Tad logiška būtų ne kovoti su gamta, o prisitaikyti – rūgščiose žemėse auginti tinkamai parinktus augalus, pavyzdžiui, daugiametes žoles.

„Jei siekiame optimaliai naudoti dirvožemį, turime įsiklausyti į visas jo funkcijas ir biomasės gavimą turime suderinti su kitų funkcijų palaikymu“, – mano J. Volungevičius ir priduria, kad greta agrotechninių priemonių būtina įtraukti ir kraštotvarkines priemones. 

LAMMC ŽI Vėžaičių filialo mokslo darbuotoja dr. Regina Repšienė pasidžiaugė, kad LŽŪKT kartu su mokslininkais padeda ūkininkams spręsti, kaip ūkininkauti rūgščiuose dirvožemiuose. Vėžaičiuose ilgamečiai kalkinimo eksperimentai vykdomi nuo 1959 metų ir akivaizdu, kad kalkinti rūgščius dirvožemius reikia reguliariai optimaliomis dozėmis. Pernelyg didelės kalkinių medžiagų dozės, atiduotos vienu metu, gali veikti pražūtingai, sukeldamos dirvožemio degradaciją. 

„Žemdirbiui svarbu ne tik gauti derlių, bet ir išlaikyti gyvybingą dirvožemį. Būtina prisiminti klasiką – tręšimą kraikiniu mėšlu, nes juo tręšiami laukai kur kas ilgiau išlaiko teigiamą kalkinimo poveikį. Be to, labai svarbu, kad kalkinės medžiagos patektų į drėgną dirvožemį ir turėtų kuo glaudesnį sąlytį su žeme, nes jų tirpumas yra kur kas blogesnis, negu, tarkime, azoto trąšų“, – priminė R. Repšienė. 

Dieveniškėse, Šalčininkų rajone ūkininkaujantis jaunas žemdirbys Vladislav Ivanov pripažino: „Kalkinimas tikrai efektyvus, bet su dabartinėmis kainomis neįsivaizduoju, kaip reikės toliau dirbti. Norisi ištirti visus ūkio dirvožemius, bet mano ūkio laukai labai išmėtyti, maži, tad tyrimus atlikti finansiškai būtų sudėtinga“. 

R. Mikučionienė reziumavo, kad dirvožemių būklei palaikyti reikia viso komplekso priemonių: ne tik kalkinti, bet ir auginti tarpinius pasėlius, palikti daugiau augalų liekanų, naudoti kraikinį mėšlą. 

MŪ inf.