Akademija (Kauno r.). Kaip ūkininkus įtikinti nebijoti kalbėti apie gyvulių ligas, investuoti į ligų prevenciją ir biosaugą, kaip valstybė galėtų prie to prisidėti – tokios ir panašios temos gvildentos specialistų, praktikų ir mokslininkų diskusijoje.

Į diskusiją, kuri vyko Gyvulininkystės parodos konferencijoje „Tvarioji gyvulininkystė: iššūkiai ir galimybės“, buvo pakviesti žinomi savo srities specialistai ir ekspertai.

Tai LSMU Veterinarijos akademijos mokslininkai – profesoriai Ramūnas Antanaitis ir Alvydas Malakauskas, docentas Arūnas Rutkauskas, Žemės ūkio ministerijos Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus vedėja Dalia Laureckaitė-Tumelienė, Veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentė dr. Vilma Zigmantaitė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto ir veterinarijos departamento direktorius Deividas Kliučinskas, NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento direktorius Kšištofas Dokudovičius.

Diskusiją apie ligų prevenciją gyvulininkystės ūkiuose labai pagyvino į ją iš salės įsitraukęs mėsinių galvijų augintojas Mindaugas Kinderis.

Pagrindinės ligų prevencijos priemonės – biosauga ir vakcinos

Utenos r. ūkininkas M. Kinderis, auginantis limuzinų veislės galvijus ir naudojantis trumposios maisto tiekimo grandinės strategiją, teigė, kad su ligomis susiduria visi gyvulių laikytojai, o kaip spręsti problemas – jau kiekvieno individualus požiūris. Mindaugas pripažino, kad turi dvi plačiai gyvulininkystės ūkiuose paplitusias ligas – virusinę diarėją ir paragripą. Nuo vienos iš jų saugosi vakcinuodamas gyvulius.

„Tai yra brangu, todėl svarstau, ar verta mokėti už vakcinaciją, ar patirti  nuostolių tiesiog užmerkiant akis dėl tos ligos? Nes už tai, kad vakcinuoju, negaunu jokio bonuso“, – savo situaciją ir požiūrį autoritetingiems diskusijos dalyviams išsakė M. Kinderis. Jam 90 žindenių vakcinacija metams kainuoja 3 tūkst. eurų. Jeigu prarastų dėl ligos vieną gyvulį, nuostolis būtų 1–1,5 tūkst. eurų.

Utenos r. ūkininkas Mindaugas Kinderis mano, kad galvijų vakcinacija turėtų būti iš dalies kompensuojama

Jis taip pat ištyrė visus gyvulius ir dėl paratuberkuliozės – šios ligos bandoje nėra.

LSMU Veterinarinės patobiologijos katedros prof. A. Malakauskas teiravosi, kokias ligų prevencijos, biosaugos priemones augintojas taiko? Mindaugas pasirūpinęs ir tuo – veterinarijos gydytojas, atvykęs į ūkį, persirengia ūkio drabužiais, yra įrengti dezobarjerai, taip pat – ir į ūkį atvažiuojantiems automobiliams, visa įranga plaunama ir dezinfekuojama. Biosaugos priemonėms įrengti jis naudojosi ES parama.

„Nedaug tokių ūkių, kurie taip rūpinasi biologine sauga“, – gyrė A. Malakauskas limuzinų augintoją.

O ligų įsileisti į ūkį lengva – jeigu jis nėra uždaras, perka gyvulius, su bet kuriuo atvežtu gyvunu galima gauti „dovanų“ ir paratuberkuliozę. Nors ši liga, anot profesoriaus, yra kontroliuojama, vis dėlto jos rizika yra didelė.

LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas doc. A. Rutkauskas klausė M. Kinderio, ar jo pavyzdys paskatino kitus ūkininkus eiti tuo keliu?

„Sunkiai, – pripažino Mindaugas. – Jie svarsto, ar ekonomiškai apsimoka, ar ne per brangu, ar apskritai yra tikslas vakcinuoti. Kiekvienas mąsto ir sprendžia savaip.“

Pasak M. Kinderio, būtų labai gerai, jeigu vakcinos nuo tam tikrų ligų būtų iš dalies kompensuojamos, nes niekada nežinai, kokių sukėlėjų yra kaimynų ūkiuose, po kuriuos važinėja veterinarijos gydytojai, tiekėjai, konsultantai ir nežinia, kada kokį virusą atneš.

Tokiai minčiai pritarė ir A. Rutkauskas. ‚Kaip matome, pažangių ūkininkų kaimynai ne visada seka geru pavyzdžiu. Nedidelis paskatinimas, nors 1 atrankos balas teikiant projektus paramai gauti, būtų gerai“, – teigė jis.

VMVT atstovas D. Kliučinskas mano, kad nebūtų teisinga, jeigu ūkininkai, nevykdantys vakcinacijos, gautų mažesnį balą. „Stambūs galvijai yra auginami prekybai, dalis jų išvažiuoja į kitas šalis. Šalys, kurios neturi tam tikrų ligų, dažnai nepripažįsta vakcinacijos ir tos prevencinės priemonės, kurios būtų taikomos Lietuvoje, apribotų tam tikrą prekybą į kitas šalis“, – tokį argumentą išsakė D. Kliučinskas.

A. Rutkauskas atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – dėl netinkamo iš užsienio atvežtų gyvulių karantinavimo.

„Reikia realiai tikrinti, ar atvežtas gyvulys iš tikrųjų karantinuojamas, ar tam sudarytos būtinos sąlygos. Tai turi daryti išmanantis specialistas, o ne kabinete sėdintis valdininkas“, – kalbėjo veterinarijos gydytojas ir mėsinių galvijų augintojas, kvietęs ūkininkus daugiau komunikuoti ir savo gerais pavyzdžiais patraukti kitus.

Veterinarams nerimą kelia zoonozės

Veterinarijos gydytojas Daumantas Jatautas, turintis komandą ir dirbantis visoje Lietuvoje, sakė gerai žinantis ligų situaciją. Tačiau jis pasigedo VMVT, kuri daug kalba apie ekonomines gyvulių ligas, pozicijos dėl zoonozinių ligų.

„Ar jums žinoma, kokios šiuo metu diagnozuojamos zoonozinės ligos? – D. Kliučinsko teiravosi veterinarijos gydytojas. – Mes susiduriame su situacija, kai ūkininkas neužsiima ligos likvidacija dėl didelių kaštų. Tai koks VMVT vaidmuo kovojant su zoonozinėmis ligomis?“

D. Kliučinskas tikino, kad su zoonozėmis Tarnyba tikrai dirba, kiek įmanoma, jas stengiasi valdyti ir likviduoti pagal galiojančias taisykles ir reglamentus.  

Veterinaras taip pat klausė, kada bus peržiūrėtas ir atnaujintas užkrečiamųjų ir pavojingų ligų sąrašas, kuris yra „visiškai pasenęs ir neefektyvus.“

„Pakalbėkime apie realią situaciją – kū karštinę, kurią sutinkame ne viename ūkyje (kū karštligė – zoonozė, kurios sukėlėjas Coxiella burnetii yra plačiai paplitęs pasaulyje tarp naminių ir laukinių žinduolių, paukščių ir nariuotakojų – red.). Kada bus jūsų, kaip kontroliuojančios institucijos, reakcija? Ūkininkai bijo pasisakyti dėl tokių ligų, baimindamiesi, kad ūkis bus uždarytas. Mes raminame juos, kad taip nebus, kad geriau spręsti problemą, o ne ją slėpti, siūlome betarpiškai bendradarbiauti su specialistais. Tačiau kai įstaiga dirba užsidariusi duris, tai ne tik specialistus, bet ir ūkininkus verčia trauktis į šešėlį“, – iš peties rėžė veterinarijos gydytojas.

D. Kliučinsko manymu, veterinarijos gydytojas išsakė likusias nuoskaudas, nes, jo teigimu, Tarnyba tikrai neužsidariusi, inspektoriai vyksta į ūkius, bendrauja su ūkininkais, o dėl kitų išsakytų pastabų kvietė padiskutuoti atskirai.

„Nebijokime pasakyti, kokių ligų turime“

A. Malakauskas pastebėjo, kad saugantis nuo užkrečiamų ligų sukėlėjų labai gerų rezultatų padėjo pasiekti biosauga, kuri labai pradėta stiprinti Lietuvoje maždaug prieš 7 metus. Tačiau jis stebėjosi, kad šalyje beveik nėra ekonominių ligų, pavyzdžiui, infekcinio rinotracheito, galvijų virusinės diarėjos, paratuberkuliozės, maedi-visna ir daugelio kitų kontrolės programų, nors jų, taikomų kitose ES šalyse, Šveicarijoje, gali būti iki 16.

„Kodėl taip yra? Juk daugelis tų ligų pas mus yra“, – svarstė profesorius. Jis neabejoja, kad ligų prevencija labai reikšminga gyvulininkystės tvarumui pasiekti, nes koks gali būti tvarumas, jeigu karvė išgyvena 3, o ne 6 metus, jeigu veršeliai viduriuoja ir gaišta, jeigu naudojame gyvuliams gydyti antibiotikus ir taip keliame pavojų žmonių sveikatai.

Infekcinių ligų kontrolė ir jų diagnozavimas, LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikos prof. R. Antanaičio teigimu, Lietuvoje dar šlubuoja. Jis pritarė, kad būtina šviesti ūkininkus, nes iš savo kasdienės praktikos gerai žino, kad dažnas jų bijo pripažinti ligas, galvoja, kad VMVT uždarys ūkį – jiems trūksta informacijos.

„O jeigu atradus paratuberkuliozę ūkininkas iš pradžių nori bandą gydyti, tai išgirdęs, kiek tai kainuos, kiek reikės mėginių paimti, persigalvoja ir tuo baigiasi noras likviduoti ligą“, – kalbėjo R. Antanaitis.

Jam antrino A. Rutkauskas – nors nedidelė valstybės pagalba kompensuojant vakcinas, kurios yra pagrindinė profilaktikos priemonė, paskatintų ūkininkus. Bet yra ligų, kurioms vakcinų nėra, tuo atveju reikia ieškoti kitų priemonių, kaip jas užkardyti. „Tik nebijokime tiesiai pasakyti, kokių ligų turime“, – ragino galvijų augintojus A. Rutkauskas.

Kad ūkininkai labai bijo pripažinti įgimtas ir paveldimas gyvulių ligas, gerai žino ir veislininkystės specialistė D. Laureckaitė-Tumelienė. „Jau yra galimybių nustatyti genus, sukeliančius tokias ligas, ir tai suteikia galimybių ūkininkui, nusipirkusiam tokį gyvulį, priimti teisingus sprendimus. Todėl nuolat bandau ūkininkus įtikinti nebijoti atskleisti ligų, kad galėtume siekti veislininkystės pažangos“, – kalbėjo specialistė.

D. Kliučinskas pridūrė, kad ligos keičiasi ir plinta įvairiomis kryptimis – kurios buvo sutinkamos tik Afrikoje ar kur nors pietuose, jau yra ir pas mus, tai susiję su klimato kaita ir gyvulių judėjimu.

R. Antanaitis sakė, kad pagrindinė žinia – reikia komunikacijos tarp VMVT, veterinarijos gydytojų, mokslininkų, ir ūkininkų.

„Ir gal nereikia kalti prie kryžiaus VMVT – pradėkime kiekvienas nuo savęs ir pagalvokime, ar darau viską, ką galiu. Ūkininkas turi galvoti, kaip gali ligas suvaldyti nebūtinai su valstybės pagalba, VMVT – praplėsti ligų sąrašą. Juk visi žinome, kuo galime prisidėti, tad reikia tai ir daryti, kalbas paversti darbais“, – sakė profesorius.

A. Rutkauskas reziumavo, kad žmonių medicina ir veterinarija yra viena sveikata, tad visi turi dirbti viena kryptimi, o tvarumas turi būti raktinis žodis.