Akademija (Kauno r.). Ne vienas ūkininkas įsitikinęs, kad perdirbimo imtis neverta, jeigu esi toli nuo didžiųjų miestų. Praktika rodo, kad tai nebūtinai yra problema.

VDU Žemės ūkio akademijoje nuotoliniu būdu surengta 9-oji mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: trumpųjų maisto tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“ bandė skleisti gerąją patirtį, kaip didinti Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumą, palaikant šeimos ūkius ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo verslus, plėtojant trumpąsias maisto tiekimo grandines ir kuriant vietos maisto sistemas, taip pat ugdant ir siejant kaimo gyventojų verslumą su poreikiu saugoti gamtą.

Vienas tokių gerųjų pavyzdžių, kaip galima stiprinti kaimo gyvybingumą, kuriant gamintojų ir valgytojų bendruomenes, yra asociacija „Viva Sol“.

Geroji patirtis gali būti skleidžiama ir per partnerystę, ir per individualius, sėkmingą veiklos modelį atradusius ūkininkus. Konferencijoje pristatytas žemės ūkio kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“ ir su šeima dirbantis Marius Verbaitis, auginantis žemės ūkio produkciją ne masiniam vartojimui, bet aukštesnės kokybės maistui.

„Kad kaimas būtų gyvas“

Apie „Viva Sol“ asociacijos patirtį, kuri gali būti naudinga daugeliui smulkiųjų ūkininkų, konferencijoje pasakojo jos vadovė Lina Gumbrevičienė.

„Viva Sol“ 2006 m. Dargužių kaime (Varėnos r.) įkūrė sūrininkai Valdas Kavaliauskas ir jo žmona Rasa Ilinauskaitė (apie jų ūkį „Paskui saulę ir ožkas“ skaitykite lapkričio mėn. žurnale „Mano ūkis“). Panorę padaryti kažką daugiau visuomenei, jie ir įkūrė gamintojų bei valgytojų, kurie perka ūkiuose pagamintus produktus, vienijančią organizaciją, o netrukus tuo tikslu buvo įkurti ir „Sūrininkų namai“.

„Įkurti tam, kad būtų atviras ūkis, su savos gamybos produktais, atvira bendruomene, kad tie, kurie perka ir valgo sūrius, žinotų, kur kreiptis, kur važiuoti, kad atsirastų betarpiškumas, ilgalaikis gamintojų ir valgytojų socialinis ryšys, bendravimas“, – pasakojo L. Gumbrevičienė, pridūrusi, kad remtasi Prancūzijos patirtimi, kur bendruomeniniai kaimo ryšiai, santykis tarp miesto ir kaimo labai stiprūs.

Šiuo metu „Viva Sol“ (išvertus iš ispanų kalbos tai reiškia „Tegyvuoja saulė“) turi 22 narius. Asociacijos moto – kad kaimas būtų gyvas. Pasak L. Gumbrevičienės, trečdalis jų yra smulkūs ūkininkai, dalis gamina sūrius, kiti domisi kaimu, savo kompetencijas nori panaudoti pokyčiams kaime: „Jų narystė ilgametė, nuo ištakų. Tikslai – gana platūs, bet pagrindinė užduotis – sujungti žmones, kaimą ir miestą per vietos maistą, kuris yra pagrindinis jungiantis elementas ir įrankis, padedantis sujungti ryšius ir formuoti bendruomenes, rasti sąsajas tarp gaminančių kaime ir norinčių valgyti maistą iš kaimo.“

Trumpųjų maisto grandinių tiekimas – sritis, kur „Viva Sol“ itin daug dirba. Daugiausia savo produkcijos nariai parduoda turguose, stengiasi kuo daugiau agroekologinių produktų parduoti tiesiai iš ūkininkų rankų, kad žmogus galėtų pabendrauti, padiskutuoti su gamintoju ir, anot L. Gumbrevičienės, tokiu būdu taptų vienos bendruomenės nariais.

Per karantiną, jos teigimu, sūrių pardavimo kiekiai didėjo. „Sūrininkų namai“ su Valdu Kavaliausku ėmėsi nestandartinio pardavimo internetu – pasiūlė ekonominį 5 minkštų ožkos sūrių krepšelį, kuris per maisto ambasadorius pristatomas kartą per savaitę, be jokio tiesioginio atsiskaitymo. „Lauknešėlių sistema yra labai efektyvi ir puikus atsakas karantinui“, – pabrėžė asociacijos vadovė.

„Sūrininkų namai“ inicijavo ir sūrininkystės mokyklą – sūrių gamybos mokymus, kurie sėkmingai vyksta iki šiol. „Taip unikaliai ir natūraliai, atvirai veikiant, apie Dargužius garsas pasklido gana plačiai. Aišku, pasitarnavo ir gera geografinė padėtis – „Sūrininkų namai“ yra kelyje tarp Vilniaus ir Druskininkų“, – sakė L. Gumbrevičienė.

„Viva Sol“ taip pat daug dėmesio skiria kovai su klimato kaita, siekia tvarios žemės ūkio veiklos. Dar viena iš veiklų – viešų diskusijų organizavimas, kad būtų galima kalbėti, kuo gyvena kaimas, kokios jo problemos, ateities vizijos ir pan. „Viva Sol“ asociacija suburta interesų pagrindu, todėl ir tikslai bei veiklos kryptys yra formuluojami interesų pagrindu. Ir tai yra viena sėkmės priežasčių.

Svajonė – viską padaryti patiems nuo pradžios iki pabaigos

Kaip galima sėkmingai ūkininkauti, auginant aukštesnės kokybės maistą ne masiniam vartojimui, pasakojo dar vienas Dargužių ūkininkas Marius Verbaitis, įkūręs „Maruko ūkį“.

Marius – miesto vaikas, gimęs Kaune, anksčiau niekada negalvojęs, kad persikraustys gyventi į kaimą. Bet sutvarkęs seną senelių sodybą, ėmėsi ūkininkauti. Augina gyvulius, naminius paukščius, daržoves, vaisius, gamina vyną, pieno produktus. „Auginu beveik viską, ko reikia žmogaus organizmui. O ko negaliu užauginti – mėlynių, grybų – parsinešu iš miško“, - konferencijoje sakė M. Verbaitis.

Ūkyje darbuojasi visa šeima – 8-erių Vincas rūpinasi viščiukais, gyvenimo draugė Jolanta gamina pieno produktus, pats Marius užsiima mėsos gamyba, pradedant galvijų auginimu. „Apie mėsą galiu papasakoti iki anatominio lygio, šiuo klausimu esu beveik profesorius“, – juokiasi ūkininkas.

Ateityje, jeigu pavyktų gauti ES paramą, norėtų įsirengti skerdyklą, perdirbimo cechą, nes kol kas ūkyje daug rankų darbo. „Noriu turėti tokį šeimos ūkelį, kuris ne tik galėtų save išmaitinti, bet ir perteklinį maistą parduoti kitiems. Kad žmogus mano ūkyje galėtų nusipirkti visko, ko reikia – nuo mėsos, sūrio, daržovių iki obuolių acto. Ir dar gauromečio arbatos“, - sako charizmatiškas „Maruko ūkio“ šeimininkas.

Apie partnerystės naudą, kaip konkurentus versti partneriais ir kartu užkariauti naujas rinkas, pasakojo devynis narius vienijančio ŽŪK „Sartų lankų jautiena“ įkūrėjas ir vadovas Gintaris Petrėnas. Zarasų r. veikiančio kooperatyvo narių ūkiuose auginama apie 900 mėsinių galvijų. „Pasaulyje dėl skonio savybių labai vertinama angusų veislės galvijų mėsa, tad apsisprendėme auginti būtent šią veislę. Pradėjome gyvulius auginti kiekvienas atskirai, bet gyvenimo tiesa pasirodė tokia, kad bendrai dirbti yra lengviau“, – kalbėjo G. Petrėnas.

Kooperatyvo tikslas – tiesioginė prekyba. Užsakymus priima ir šviežią mėsą pristato dukart savaitėje, pagal užsakymus iš savo mėsos perdirbimo įmonėje gamina dešras, dešreles, koldūnus. Jeigu pavyktų gauti paramą, norėtų įsigyti būtiną perdirbimo įrangą ir mėsos produkciją gaminti patys. „Mūsų svajonė – viską padaryti patiems iki galo“, – sakė G. Petrėnas.

Tokios iniciatyvos – geriausias pavyzdys, kaip galima dirbti, gyventi ir kurti pridėtinę vertę kaime.

MŪ inf.