Akademija (Kauno r.). Praėję dveji metai žemės ūkio sektoriui buvo nelengvi, todėl žemdirbiams dar aktualiau optimizuoti technologijas, kad jų darbas išliktų rentabilus. Kokias augalų rūšis auginti, kokias veisles išsirinkti – vieni pagrindinių kasmetinių klausimų.

Artėjant pavasariui, agroverslo įmonės ima aktyviai kviesti žemdirbius į seminarus. Vieną iš tokių renginių organizavo įmonės „Rapool“ ir „Saaten-Union“. Žemės ūkio akademijos konferencijų salėje vos tilpo visi, norintys išgirsti artėjančio sezono naujienas.

„Rapool“ atstovybės Baltijos šalyse vadovas Giedrius Indriūnas atkreipė dėmesį, kokia didžiulė pažanga pastaraisiais metais padaryta žemdirbystėje, kiek naujų kultūrų atsirado sėjomainoje, o selekcininkų indėlis į pažangą yra neginčijamas – žemdirbystė ir selekcija visuomet žengia koja kojon.

„Žieminiai rapsai yra palyginti jauna kultūra žemdirbystėje ir tik selekcijos dėka mes galime juos auginti savo klimato sąlygomis“, – pabrėžė G. Indriūnas.

„Tinkama veislė yra sėkmingos augalininkystės prielaida“, – sakė „Rapool“ atstovybės Baltijos šalyse vadovas Giedrius Indriūnas

Šį sezoną (2018–2019 m.) Europos Sąjungos šalyse pasėti mažesni rapsų plotai – ES-28 jie sudaro 5,76 mln. ha ir tai yra 14 proc. mažiau palyginti su praėjusiu (2017–2018 m.) sezonu. Tačiau kai kurios Europos šalyse rapsų plotai padidėjo, tarp jų ir Lietuvoje (190 tūkst. ha). Žieminių rapsų plotus didino Ukraina ir Rusija. Taigi vertinant bendrą europinių šalių rapsų pasėlių plotą sumažėjimas yra švelnesnis ir siekia maždaug 10 procentų.

Žieminiai rapsai – vieni svarbiausių augalų

„Norddeutsche Pflanzenzucht“ (NPZ) vadovas Rytų Europai Viktoras Svibas (Viktor Svib) kalbėjo apie hibridinių rapsų pranašumus: maisto medžiagų pasisavinimo efektyvumą, atsparumą ligoms, toleranciją stresui, žiemkentiškumą, derliaus stabilumą. Reikšmingų pokyčių selekcininkai yra pasiekę ir kokybiniuose rapsų sėklų parametruose – didesnis aliejingumas, mažiau eruko ir gliukozinolato rūgšties.

„Norddeutsche Pflanzenzucht“ (NPZ) vadovas Rytų Europai Viktoras Svibas priminė, kad šiemet sukanka 10 metų nuo tada, kai „Rapool“ pradėjo dirbti Lietuvos rinkoje

V. Svibas sakė, kad rapsų derlingumas priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir nuo auginimo sąlygų. Labai svarbu laikytis tinkamos sėjomainos. Dar ne taip seniai buvo rekomenduojama išlaikyti trejų metų sėjomainą, tačiau dabar tvirtinama, kad geriausia rapsus į tą patį lauką sugrąžinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų.

Subalansuotas tręšimas – dar viena būtina gausaus derliaus sąlyga. Rapsams svarbiausios maisto medžiagos yra azotas, fosforas, kalis, siera ir boras. Tręšimas azotu planuojamas pagal oro sąlygas. Tarkime, jei pavasaris sausas (o būtent toks variantas pastaruoju metu labai dažnas), rekomenduojama tręšti stabilizuotu azotu, kuris bus tolygiai prieinamas augalams per visą vegetaciją.

Žinoma, azoto normos priklauso ir nuo planuojamo derliaus – siekiant maksimalaus derliaus, reikia didelių azoto normų. Pavyzdžiui, jei derlius planuojamas 5 t/ha, pavasarinė azoto norma rekomenduojama 240 kg/ha. Azoto norma dažniausia atiduodama per du kartus. Jei vegetacijos pradžia ankstyva, silpniems rapsams pirmuoju tręšimu atiduodama 60 proc., antruoju 40 proc. azoto normos. Normaliems rapsams azotas dozuojamas lygiai po 50 proc., o stipriems išlaikomas 40:60 proc. santykis. Jei vegetacija prasideda vėlai, silpni rapsų augalai pamaitinami didesne pradine azoto trąšų doze, tad pirmojo ir antrojo trešimo santykis yra 75:25, normalaus išsivystymo rapsai tręšiami santykiu 65:35, o stiprūs – 55:45.

Boras – svarbiausias iš mikroelementų, jo rapsams labiausia reikia rudenį, pavasario pradžioje ir žydėjimo metu. Vandens kiekis purškiant mikroelementus turi būti bent jau 200 l/ha, o dar geriau 300 l/ha. Esant sausringam laikotarpiui, reikėtų vengti stiprių augimo reguliatorių naudojimo.

„DSV“ selekcininkas Karstenas Ertelis (Carsten Oertel) išvardijo svarbiausius selekcinio darbo tikslus: derliaus stabilumas, šalčio ir sausrų toleravimas, atsparumas ligoms ir, žinoma, kokybiniai derliaus parametrai: aliejingumas, proteinų kiekis ir t. t. Bėgant metams, rapsai gerokai keitėsi – augalai tapo ne tokie aukšti, turi mažiau lapų, stipriau šakojasi ir suformuoja kur kas daugiau žiedų. „Vokietijoje per 40 metų padarytas didžiulis derlingumo progresas: 1974 m. vidutinis žieminių rapsų derlius buvo 22 cnt/ha, o 2013 m. – 40 cnt/ha“, – pažymėjo K. Ertelis.

Selekcininkas Karstenas Ertelis pabrėžė, kokia didelė pažanga padaryta rapsų selekcijoje

Selekcijos dėka pavyko pasiekti kur kas didesnį azoto trąšų pasisavinimo efektyvumą – auginant naujausius hibridus, 1 t rapsų aliejaus gauti reikia 28 proc. mažiau azoto. Kadangi hibridai formuoja galingesnes šaknis, jie geba geriau išgyventi sausros sąlygomis. Daug pasiekta ir mažinant ankštarų atsidarymą. Vienas naujesnių iššūkių selekcininkams – kaip užauginti rapsus uždraudus neonikotinoidus.

Pupiniai augalai – kokios perspektyvos?

Dėl žalinimo reikalavimų įgyvendinimo visoje Europoje išaugo pupinių augalų plotai, tačiau šeimininkiškai į savo dirbamą žemę žiūrintys žemdirbiai visada žinojo pupinių augalų naudą ir juos augino. NPZ produkto vadovas Janas Bioze (Jan Böse) priminė, kad Vokietijoje auginamos žieminės ir vasarinės pupos, kaip ir žieminiai bei vasariniai žirniai. Pagrindiniai pupinių kenkėjai yra sitonai, pupiniai ir žirniniai amarai, pupiniai grūdinukai, stiebiniai nematodai, o ligos – askochitozė, rudosios rūdys ir netikroji miltligė.

Janas Bioze atkreipė dėmesį, kad pupinių augalų agrotechnikoje didėja mechaninio apsaugos nuo piktžolių būdo – akėjimo – svarba

Sėjos norma ir sėjos laikas – tai du labai svarbūs agrotechniniai faktoriai, kurie kiekvienai šaliai yra skirtingi. Vokietijoje populiarėja tendencija, kad stengiamasi pupinių augalų plotuose naudoti mažiau herbicidų, o piktžoles naikinti mechaniškai – akėjimu. Pirmą kartą akėjama praėjus 7 dienoms po sėjos, antrą kartą – 25 dienoms po sėjos. Tuo metu pupos jau būna sudygusios, bet jos yra pakankamai stiprios, kad atlaikytų akėjimą.

Vokietijoje pupos ir žirniai yra likvidi produkcija, ūkininkai paprastai dirba pagal ilgalaikius auginimo kontraktus. J. Bioze savo pranešime paminėjo kai kurias stiprias įmones – „Fava Trading“, „Emsland Group“ – kurios plėtoja pupų ir žirnių perdirbimą. „Mūsų veislės Trumpet, Fanfar, Tiffany, Fuego, Birgit, Taifun yra tinkamos perdirbimui, nes turi aukštą baltymų kiekį“, – patikino J. Bioze.

Hibridiniai kviečiai ir rugiai: heterozės efektas

Hibridiniai kviečiai – palyginti nauji augalai Baltijos šalyse. „Rapool“ atstovybės Baltijos šalyse Grūdinių kultūrų produkto vadovas Darius Šakickas neslėpė, kad kiekviena naujovė reikalauja išbandymų ir įvertinimų, o svarbiausia – kad žemdirbys joje matytų naudą.

Darius Šakickas hibridinius kviečius pristatė kaip dėmesio vertą nišinę kultūrą augalininkystės ūkiams

Hibridų pranašumas prieš linijines veisles – išsaugomas heterozės efektas, todėl augalai sparčiau auga, išskirtinai gerai krūmijasi, efektyviau formuoja šaknis ir lapus, lapai ilgiau išlieka žali, būna didesnis 1 000 grūdų svoris, susidaro didesnis šiaudų kiekis. „Hibridinių kviečių šaknų biomasė būna 60 proc. didesnė, o ūglių biomasė 46 proc. didesnė lyginant su tėvinėmis formomis“, – sako D. Šakickas.

Hibridai lengviau išgyvena stresinėmis sąlygomis, o dėl didesnio krūmijimosi yra galimybė mažinti sėjos normą: optimaliomis sąlygomis hibridinių kviečių sėjos norma yra 150–200 sėklų kvadratiniame metre, o tradicinių linijinių veislių – 350–400 sėklų.

Hibridiniai kviečiai yra atsparesni fuzariozei, geriau pasisavina azoto trąšas, lengviau toleruoja sausrą. Gali būti sėjami į lengvas, mažesnio našumo dirvas ir visiškai nebijo atsėliavimo. Vis tik hibridiniai kviečiai negali būti pagrindiniai ūkio augalai, jie turi užimti nišinę dalį, mat jų žiemkentiškumas ne toks geras kaip tradicinių veislių. Be to, yra ir kitų specifinių agrotechnikos reikalavimų – būtina nevėlinti jų sėjos ir sėti į labai gerai paruoštą žemę.

Savo kelią į mūsų žemdirbių laukus yra pradėję ir hibridiniai rugiai. „Saaten – Union“ produkto vadovė Fenja Asmusen (Fenja Asmussen) pabrėžė hibridinių rugių privalumus: jie nereiklūs augalų apsaugos produktų naudojimui ir tręšimui (todėl gali būti auginami ir ekologiniuose ūkiuose), gali augti lengvuose dirvožemiuose, yra paklausūs sveikų maisto produktų ir pašarų gamybai.

Hibridinių rugių selekcija sparčiai žengia į priekį – per 25 metus derlingumas išaugo 24 proc. arba beveik po procentą kasmet. Tai didelis selekcininkų progresas. Paprastų rugių derlingumas per tą patį laikotarpį padidėjo šiek tiek mažiau – maždaug 18 procentų.

Fenja Asmusen pabrėžė hibridinių rugių privalumus – tai vienintelė pelninga kultūra lengvuose dirvožemiuose

„Hibridiniai rugiai yra vienintelė pelninga kultūra lengvuose dirvožemiuose ir realus ekonominis konkurentas vidutiniuose dirvožemiuose“, – kalbėjo F. Asmusen ir sakė neabejojanti, kad mūsų šalies žemdirbiai imsis plačiau auginti hibridinius rugius SU Promotor, SU Nasri, SU Performer, SU Bendix ir kt.

„Saaten –Union“ tarptautinis javų produkto vadovas Janas Riotjeras (Jan Röttjer) pabrėžė, kad derlingumas dar ne viskas, bet be derliaus visa kita yra niekas, todėl selekcininkų uždavinys – kurti ir tobulinti veisles, kurios duotų stabilų derlių kintančio klimato sąlygomis. Jo teigimu, per artimiausius du dešimtmečius klimatas keisis (šiltės) dar sparčiau, daugės ekstremalių reiškinių – sausrų, karščio bangų, stiprių liūčių, audrų, tad tam reikia ruoštis.

„Mūsų selekciniai bandymai atliekami labai plačiai visoje Europoje, todėl galime pasiūlyti kiekvienai šaliai geriausiai pritaikytas veisles“, – pabrėžė J. Riotjeras ir pridūrė, kad ir kokios sudėtingos darytųsi ūkininkavimo sąlygos, selekcininkai turi ieškoti būtų prie jų prisitaikyti.

MŪ inf.