Pasvalys. Švelni žiema buvo ypač palanki žieminiams javams ir rapsams, tačiau to negalima pasakyti apie tai, kokį „paveldą“ ji paliko vasarinių sėjai. Didesnio šalčio ir įšalo nebuvimas, dažni krituliai padarė neigiamą įtaką dirvų struktūrai.

Pasak Lietuvos agronomų sąjungos narės mokslininkės Stanislavos Maikštėnienės, nuo seno žinoma, kad pastovus įšalas ne tik stabilizuoja maisto medžiagų migraciją ir sudaro galimybę joms išlikti paviršiniuose dirvos sluoksniuose, mažina ligų pradų, kenkėjų ir piktžolių populiaciją, bet ir turi teigiamą įtaką dirvožemio fizikinėms savybėms. Ypač tai aktualu sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiams.

Šaltis, įsiskverbdamas gilyn, mažina molingų dalelių sukibimą ir gerina dirvožemio struktūrą bei struktūrinių agregatų patvarumą. Kuo sunkesnė, daugiau molio dalelių turinti dirva, tuo daugiau teigiamos įtakos jos struktūrai turi pastovus šaltis.

Geros struktūros dirvose galima pavasarį minimaliomis priemonėmis paruošti purų sluoksnį sėklų įterpimui optimaliu gyliu, atsižvelgiant į sėklų stambumą. Šiltą žiemą nebuvo įšalo, todėl dirvos struktūra plikuose, be dengiamųjų augalų buvusiuose laukų plotuose bus prastesnė.

„Dirvų struktūra itin prastėja tuo atveju, jei rudenį jos buvo paliktos lygiu paviršiumi, kurį ilgą laiką plovė dažnai besikartojantys lietūs. Kaip nurodoma literatūroje, lietaus lašai dirvožemio be dengiamųjų augalų daleles gali nusviesti iki 2 metrų atstumu. Tokiose dirvose priešsėjiniu dirbimu sėklų guolio paruošimas gali būti sudėtingesni.

Sėklos guolio taisyklė

Kuo stambesnė sėkla, tuo didesnis turi būti purenimo ir įterpimo gylis, tačiau sėklos turi atsigulti ant kieto pagrindo. „Sėklos guolio taisyklė - sėkla turi atsigulti ant kieto kapiliarais drėkinamo pagrindo, o užsikloti puriu sluoksniu. Ši taisyklė galioja visam vasarojui, išskyrus bulves, kurioms ir atsigulti, ir užsikloti reikalinga puri žemė“, - paaiškina S. Maikštėnienė.

Siekiant nesuardyti kapiliarinio drėkinimo sėklos guolyje, pavasarinis purenimas turi būti pagal galimybes supaprastintas. Gerai sukultūrintose nepiktžolėtose dirvose priešsėjinį paruošimą galima atlikti vienu važiavimu. Taip išsaugosime drėgmę ir nesugadinsime po šiltos žiemos bent dalies išlikusių struktūrinių agregatų.

Geriausiai sėklų dygimui reikalingi drėgmės parametrai išlaikomi sėjant moderniosiomis sėjamosiomis, kai kokybiškai reikiamu gyliu gali būti įterptos sėklos ne tik į purentą, bet ir į pavasarį nedirbtą dirvą.

Daugelis tyrimų, atliktų įvairiuose dirvožemiuose su įvairiais vasariniais javais, parodė, kad geriausias sėklų sudygimas pasiekiamas, kai purenimo ir sėklos įtepimo gyliai sutampa. Stambiasėklių pupinių augalų sėjai dirvą supurenti ir sėklas įterpti rekomenduojama giliau – žirniams - 6-7 cm., pupoms - 7-9 cm., negu migliniams javams, kurie įterpiami 3-4 cm gyliu“, - pataria patyrusi mokslinė agronomė S. Maikštėnienė.

Nors literatūros šaltiniai ir praktinė patirtis rodo, kad taikant neariamąją žemės dirbimo sistemą didžiausios sankaupos organinių medžiagų - mitybos elementų rezervo - būna paviršiniame 0-10 cm sluoksnyje, tačiau šiltą, be sniego ir be įšalo žiemą vykstant mineralizacijai, jos taip pat gali būti išplautos gilyn.

Štai kodėl ši pavasarį bus svarbu ir vasariniams augalams prieš sėją išberti mineralines trąšas su startine azoto norma. Žinoma, kuo dirvoje daugiau organinių medžiagų, humuso, tuo jos sorbcinė geba didesnė, tuo stipresnis ryšys su mineralinėmis medžiagomis ir mažesnis pavojus jų išsiplovimui.

Svarbu ne data, o dirvos subrendimo būklė

Ką daryti, jeigu ir toliau laikysis šilti orai ir dirvos pradžius labai anksti, dėl priešsėjinio žemės dirbimo galvą suka ne vienas žemdirbys.

„Jei savęs paklaustume, ar buvo panašių žiemų, atsakymas – buvo. Tačiau trumpesnis ar ilgesnis neigiamų temperatūrų laikotarpis, kai augalų vegetacija būna sustojusi, ankstesniais metais išsilaikė. Nors ne vieni metai pasitaikė tokie, kai vasario mėnesį jau prasidėdavo atšilimas, nutirpdavo sniegas ir visą kovo mėnesį laikėsi pavasariui būdingi orai, o pradžiūvusios dirvos skatino pradėti sėją. Klausimas, ar sėja kovo mėnesio antroje pusėje ir balandžio pradžioje laikytina per ankstyva, ar gali būti pavojinga pasėtų sėklų sudygimui ir augimui?“, - susimąstyti kviečia S. Maikštėnienė.

Jos nuomone, atsakymas vienareikšmis – ne. Pasak mokslininkės, daugelis vasarinių augalų užsigrūdina ir pakelia -4-5 ^oC šaltuką. Tyrimų duomenys ir patyrimas rodo ne vieną sėkmingą tokios ankstyvos sėjos atvejį. Net šiaurinėje Lietuvoje kovo pabaigoje ne vienais metais buvo sėti vasariniai javai, po sėjos pašalo ar užsnigo, buvo kilę abejonių dėl jų išlikimo, tačiau nei augalai iššalo, nei sėkla supuvo, nes įterptos į dirvą sėklos turėjo galimybę išbrinkti ir, pakilus temperatūrai, sėkmingai sudygo.

Pavasarinei sėjai svarbu ne kalendorinės datos, o dirvos subrendimo būklė. Skubėti ruošti žemę ir sėti kuo anksčiau verta siekiant išnaudoti pavasarį susikaupusią drėgmę dirvoje. Žinoma, kuo sunkesnis dirvožemis, tuo trumpesnis fizinės brandos periodas – momentas, kai dirva optimaliai trupa ir purendami žemės dirbimo padargais negadiname jos struktūros.

„Vis dažnėjantys sausringi periodai, kartais besitęsiantys visą mėnesį, rodo, kaip svarbu ankstyva sėja norint pasiekti gerą vasarinių augalų sudygimą. Žinoma, mažiau palankiomis sąlygomis būna kiek mažesnis sėklų lauko daigumas, tačiau anksčiau sėtieji augalai turi galimybę geriau išnaudoti drėgmę, o retesnį pasėlį kompensuoja intensyvesnis krūmijimasis“, - tokios nuomonės laikosi Stanislava Maikštėnienė.

MŪ inf.