Vilnius / Kaunas. Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) narius nuvylė žemės ūkio ministro požiūris į taikomųjų mokslo tyrimų, ypač kalbant apie emisijų skaičiavimą, reikalingumą. Esą daugeliu atveju reikia ne naujų tyrimų, o tik sutvarkyti turimus duomenis.

LŽŪT nariai penktadienį nuotoliniu būdu susitiko su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku aptarti labiausiai rūpimų klausimų. Šįkart daugiausia kalbėta apie pagalbą žemės ūkio mokslui, apie taikomuosius tyrimus, kurie galėtų ir turėtų padėti žemdirbiams prisitaikyti prie naujų iššūkių, ypač susijusių su žaliuoju kursu ir šilumos efektą išskiriančių dujų (ŠESD) mažinimu.

VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida Miceikienė po vykusių konsultacijų su žemdirbių organizacijomis LŽŪT posėdyje pristatė galimas bendradarbiavimo kryptis, kurios turėtų sietis ir su tam tikru finansavimu. Tos kryptys yra trys: taikomieji moksliniai tyrimai, konsultacinė veikla ir mokslo žinių sklaida.

Atsižvelgiant į aktualumą žemės ūkio verslui, VDU ŽŪA ir LSMU Veterinarijos akademija kartu su LŽŪT įvardijo reikalingiausias taikomųjų tyrimų temas. Tai būtų žaliojo kurso veiksmų plano įgyvendinimo poveikio žemės ūkio verslui vertinimas; nacionalinių ekoschemų sukūrimas; aplinkosauginių išlaidų apskaičiavimo ūkiuose metodika; inovatyvių kooperacijos modelių, skatinančių kooperaciją gyvulininkystės ūkiuose, parengimas; nuotekų dumblo panaudojimo žemės tręšimui aplinkosauginis vertinimas; inovatyvios gyvulių mitybos strategijos, siekiant sumažinti veterinarinių vaistų vartojimą ir ŠESD emisijas.

Žemės ūkyje reikia mokslininkų, o ne valdininkų įžvalgų

LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslo fakulteto dekanas prof. Rolandas Stankevičius pabrėžė, kad mokslinių tyrimų reikia visada, tai – prioritetiniai dalykai. Mokslas, kaip ir technologijos, vietoje nestovi, atsiranda naujų veiksnių, naujų duomenų, kuriuos reikia analizuoti ar daryti tyrimus, po 5-10 metų rezultatai gali iš esmės keistis dėl įvairių priežasčių.

„Gyvulininkystė mūsų šalyje jau tarsi nemylimos podukros vietoje, nors, Lietuva, žemės ūkio kraštas, nuo jos niekur nepabėgs. Jeigu norime dirbti žemę, gyventi tvariai ir gauti pakankamai produkcijos, mokslo pagalbos reikės. Mes už bendradarbiavimą kartu su gamyba, su ūkininkais“, - kalbėjo profesorius, išskyręs svarbiausius dabarties tyrimų objektus. Tai – gyvūnų genetika, mityba, naujų pašarinių žaliavų paieškos.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius Gintaras Brazauskas teigė abejojantis statistikos duomenimis nacionalinėje ŠESD ataskaitoje, nes, pavyzdžiui, trąšų naudojimo duomenys pateikiami apklausus 500 respondentų telefonu.

„Mes raginame susitelkti į dirvožemio tyrimus, nes iš dirvožemio yra daugiau kaip pusė visų žemės ūkio ŠESD emisijų. Tik žinodami tikslius duomenis galime planuoti mažesnes tręšimų apimtis, nemažinant derliaus. Taigi, dirvožemio monitoringą reikia plėsti, kad mažiausiai skausmingas būdais galėtume pasiekti nacionalinius įsipareigojimus“, – kalbėjo LAMMC vadovas.   

Į mokslo pusę dar kartą stojo Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas, akcentavęs kelis dalykus. Pirmiausia, būtina žinoti tikrą situaciją ir įvertinti galimas žaliojo kurso strategijos pasekmes, nes „visi pasiūlymai yra iš oro.“ Tai, ką skaičiuoja valdininkai, jo nuomone, pasitikėti negalima, nes jie yra politiškai angažuoti, vykdo Vyriausybės programą.

„Visame pasaulyje pripažįstami tik nepriklausomų ekspertų skaičiavimai. Lietuvoje tai būtų mokslo institucijos ir visų pirma – universitetai. Pačių tikslų nekvestionuojame, bet jų siekti reikia pačiu efektyviausiu įmanomu būdu, kad nepakenktų žmonių gerovei, neblogintų jų gyvenimo lygio, nepakenktų ūkininkams finansiškai. Tai užfiksuota ir Paryžiaus susitarime. Bet kol kas nieko nežinome, kaip tai mus paveiks“, – sakė A. Macijauskas.

Kalbėdamas apie ekoschemas jis prisiminė, kad 2014-2020 m. laikotarpiu Lietuva buvo ES autsaiderė, nepateikusi ekvivalentinių žalinimo priemonių: „Grūdų augintojų asociacija ragino ministeriją tai daryti nuo 2012 m., bet nė viena priemonė nebuvo sukurta ir tai padarė didelę ir nepataisomą žalą per pastaruosius 7 metus. Dabar turime galimybę tai ištaisyti su mūsų mokslininkų pagalba. Valstybė turi rasti galimybių užsakyti tokius mokslinius darbus.“

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) direktorius Jonas Sviderskis savo ruožtu prašė kuo greičiau parengti metodinę-metodologinę medžiagą emisijoms skaičiuoti, nes Lietuvos ir EK pateikiami skirtingi duomenys neatitinka tikrovės.

„Tai, kas surašyta EK planuose dėl mineralinių trąšų, pesticidų naudojimo, žemės atidėjimo, žemės ūkį pakiš po velėna. Turime koreguoti tuos planus. Nes tūkstančio ha ūkiui tai reiškia minus 350 tūkst. Eur per metus. Kas juos padengs, klausiu jau ne pirmą kartą“, – piktinosi J. Sviderskis, taip pat raginęs žemės ūkiui svarbius tyrimus patikėti šalies mokslininkams, o ne šališkiems vertintojams.

K. Navickas: „Kalbame apie tą patį pinigų krepšelį, kurį dalijatės jūs visi“

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas atvėsino įkarštį dėl metodikos – ji yra bendra, standartizuota ir Lietuva negali turėti savos. Komentuodamas mokslinių tyrimų poreikį ministras teigė, kad daugeliu atvejų tai yra ne naujos studijos ar tyrimų klausimas, o esamų duomenų susitvarkymas ir įdarbinimas.

„Kai tręšiant mineralinėmis trąšomis bus privalomi tręšimo planai, turėsime išsamius duomenis ir juos valdyti bus galima be naujų papildomų tyrimų. Dėl kitų tyrimų irgi reikia pažiūrėti, kiek visko padaryta ir ar reikia dar kažko? Nes kalbame apie tą patį vienintelį pinigų krepšelį, kurį dalijatės jūs visi. Tad spręskite, ar dalijatės visi po lygiai, ar numatome prioritetines kryptis, kurias remiame intensyviau, kad įvyktų pokyčiai. Jeigu sakote, kad mokslui turime palikti daugiau lėšų, tai mūsų bendras susitarimas. Bet tuomet nuimsime nuo investicijų“, – rėžė ministras.

Jis įsitikinęs, kad Lietuvai reikia kompleksinio įvertinimo, kaip per dirvožemio organinės anglies mainus, per kooperaciją būtų galima išspręsti klimato kaitos problemas ir siūlė „pirma susitvarkyti su statistika“, sukurti mechanizmą, vadinamą dirvožemio programa, kad būtų įdarbinti esami duomenys, kad matytume, kaip naudojamas mėšlas augalininkystėje, ar auginamos kultūros, kurios užrakina anglį dirvožemyje ir pan., nes žemės ūkio sektorius ne tik teršia, bet ir sugeria ŠESD.

Ir tam, pasak ministro, būtų galima gauti papildomą paramą per klimato kaitos instrumentus.  

Reziumuodamas K. Navickas pabrėžė, kad mokslo biudžetas yra, nors nuo jo iš pereinamojo laikotarpio priemonių investicijoms į žemės ūkio valdas nuriekta pusantro milijono eurų.

„Visų pasiūlytų finansuoti tyrimų yra daugiau negu pinigų, matyt, vyks tam tikras konkursas. Krepšelis jūsų – jeigu nuo kažko nuimate...“, - nutęsė ministras.

LŽŪT šiuo metu vadovaujantis Jonas Vilionis sakė, kad tikrai galima rasti programų, kurias finansuoti nėra gyvybiškai svarbu.  

A. Macijauskas jautėsi šiek tiek nusivylęs ministro požiūriu dėl mokslinių tyrimų: „Jam daug kas aišku, o man niekas neaišku. Koks bus poveikis žemės ūkiui, ŠESD mažinant 9 ar 13 proc.? Koks bus žemės ūkio efektas įgyvendinus bioįvairovės strategijas, sumažinus trąšų ir pesticidų naudojimą? Iš kur bus finansuojamas ekologinis ūkininkavimas, jeigu jį pagal rekomendacijas išplėsime iki 25 proc.? Klausimų daug, o atsakymų negirdime.“

Nusivylęs liko ir J. Sviderskis, nes „į žemdirbių godas“ nėra atsižvelgiama ir žemės ūkio perspektyva jam atrodo labai miglota.

MŪ inf.