Madridas. Paršavedžių organizmas ne visada geba įsisavinti iš gamyklinių pašarų reikiamą geležies kiekį, ypač padidėjus poreikiams dėl daugiavaisiškumo. Mokslininkai siūlo ne didinti mikroelemento dozę, o papildomai įterpti vitamino C. 

Paršavedžių šėrimas lemia vaisių ir naujagimių jauniklių vystymąsi, laktaciją ir paršelių augimo potencialią. Per pastaruosius 30 metų padidėjo vaikingų patelių geležies poreikiai. Vadas sudaro 18–20 jauniklių, pailgėjo atvedimo procesas, tačiau sumažėjo vidutinis naujagimių paršelių svoris ir gyvybingumas. 

Pastaruosius keturis dešimtmečius vaikingoms paršavedėms rekomenduojamas geležies papildo kiekis sudarė 80–100 mg/kg sauso pašaro, tačiau nustatyta, kad ši dozė nepatenkino fiziologinių poreikių itin produktyvioms patelėms.

Šiuo metu vaikingoms paršavedėms skirtuose pašaruose geležies sulfato monohidrato kiekis svyruoja nuo 70 iki 120 mg/kg. Deja, šio mikroelemento  įsisavinimas kiaulių žarnyne yra labai ribotas, todėl išlieka anemijos rizika.

Žinoma, kad vitaminas C pagerina ne tik geležies absorbciją, bet ir eritropoezę bei feritino kaupimąsi. Saragosos universiteto (Ispanija) mokslininkai iškėlė hipotezę, jog norint patenkinti padidėjusį geležies poreikį paršavedėms, kurios veda itin dideles vadas, užtenka į racioną papildomai įterpti askorbo rūgšties.

Specialistai atliko gamybinį tyrimą ir palygino dviejų pašarų papildų poveikį. Vienai paršavedžių grupei buvo duodama geležies sulfato ir vitamino C, kitai grupei – tik vitamino C. Rezultatai atskleidė, jog abu papildai, duodami paskutinį paršingumo trimestrą, reikšmingai padidino individualų jauniklių svorį atvedimo metu. Įdomu tai, kad papildomos geležies įtraukimas į racioną nesuteikė žymaus pranašumo.

Ispanijos mokslininkai, savo išvadas pateikę leidinyje „Livestock Science“, rekomenduoja labai vislias paršavedes šerti atitinkamam gamybiniam etapui skirtu racionu, kuriame jau įterpta efektyvi geležies dozė, tačiau papildomai duoti vitamino C.