Vilnius. Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas nusprendė siūlyti Vyriausybei bent kol kas nesvarstyti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pertvarkos. Seimo narių teigimu, bendro sutarimo neturinčios iniciatyvos dėl dabartinės situacijos gali tik dar labiau supriešinti visuomenę.

Trečiadienį nuotoliniame posėdyje planuojamą NŽT pertvarką ir funkcijų perdavimą pristatę Aplinkos ministerijos (AM) atstovai teigė, kad NŽT pertvarka numatyta Vyriausybės programoje, dėl žemės politikos formavimo pokyčių sutarta ir su savivaldybėmis. Šiuo metu dar laukiama socialinių partnerių pastabų, tikėtinas ir antrasis derinimo etapas po korekcijų.

Aplinkos ministro Simono Gentvilo teigimu, daugiausia diskusijų sukėlė klausimas, kiek žemės reikėtų atiduoti savivaldybėms, kaip visa tai objektyviai sukontroliuoti, kokie turėtų būti žemės paėmimo visuomenės poreikiams kriterijai ir tvarka, kaip užtikrinti, kad žemės ūkis nebūtų iškonkuruotas iš žemės ūkio paskirties žemės.

AM parengus projektą, numatyta, kad valstybinė žemė patikėjimo teise būtų perduota savivaldai, politikos formavimo funkcija atitektų AM, o institucijų funkcijos būtų peržiūrėtos ir optimizuotos. Projekte numatoma, kad urbanizuotų teritorijų žemės klausimus kuruotų AM, o žemės ūkio paskirties žemės politiką ir toliau formuotų Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).

Dabartinės NŽT funkcijos būtų išskaidytos: dalį turėtų perimti savivaldybės, o politiką formuoti – AM ir ŽŪM, kai kurios funkcijos būtų perleidžiamos ŽŪM pavaldžiai įstaigai, tikėtina, naujai kuriamam Žemės informacijos centrui.

Nors aplinkos ministras tikino, kad po ilgai trukusių diskusijų dėl projekto jau rastas bendras sutarimas su ŽŪM, politikai ir socialiniai partneriai nepritarė.

Pasisakiusieji priminė, kad ne vieną kartą jau bandyta atskirti geodeziją ir kartografiją, jog nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo žemės politikoje jau būta sprendimų, kurių pasekmes teko ilgai spręsti, tad dar kartą sukelta sumaištis gali viską sutrikdyti.

Kalbėjusieji sutiko, kad dabartinę NŽT veiklą reikia peržiūrėti ir pertvarkyti, kad gali būti svarstomas pavaldumas, tačiau tai neturėtų būti pamatinis tarnybos išskirstymas ir funkcijų perdavimas skirtingoms institucijoms. Žemdirbių atstovai – tiek Lietuvos žemės ūkio taryba, tiek Žemės ūkio rūmai – teigė sutinkantys, kad tai tėra neprasminga reforma.

Seimo nariai Andrius Vyšniauskas ir Kęstutis Mažeika siūlė nepamiršti galimų korupcijos rizikų ir klausė, ar tai tikrai įvertinta. „Būkime biedni, bet teisingi. Šiandien savivalda yra pačioje didžiausioje korupcijos rizikos zonoje. Akivaizdu, kad tai susiję tiek su žemėtvarka, tiek su nekilnojamuoju turtu. Ir tai vyksta dabar, kai savivaldybės apribotos kažką daryti. Kas bus tada, kai jie galės daryti bet ką be įsikišimo? Kokia yra STT nuomonė? (...)  NŽT irgi turi problemų, yra didesnėje rizikos zonoje, bet vieną tarnybą kontroliuoti gal yra paprasčiau nei 60 savivaldybių?..“ – posėdyje kalbėjo A. Vyšniauskas.

Jam antrindamas K. Mažeika kvietė nepamiršti ir kaštų bei naudos analizės, „Klausimų daugiau nei atsakymų... Kiek bus kaštų? Kas bus su žmogiškaisiais ištekliais?“ – klausė parlamentaras.

Atsakydamas aplinkos viceministras Darius Kvedaravičius siūlė nesiremti blogąja praktika ir „galvoti, ką norime sukurti“. Jo teigiamu, žmogiškųjų išteklių reikės funkcijas perimančioms institucijoms, esamas IT sistemas irgi ketinama panaudoti.

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas teigė, kad šiuo metu NŽT turi perteklines funkcijas miestuose ir miesteliuose, jų tvarkymas turėtų būti savivaldos pagrindu, o AM turėtų būti atsakinga už urbanizuotų teritorijų priežiūrą.

„Mes, kaip Žemės ūkio ministerija, matome, kad negalime likti ministerija be žemės. Turime aprūpinti piliečius maistu, o to negalime be žemės“, – kalbėjo K. Navickas.

Vis dėlto klausimų ir abejonių dėl šio projekto išsakyta nemažai. Nors aplinkos ministras bandė teigti, kad šiame komitete matomas tik nepasitikėjimas ir abejonės, o tikrai yra ir tam pritariančių, Kaimo reikalų komiteto sprendimas buvo vienareikšmiškas – tokios pertvarkos bent jau neturėtų būti svarstomos per Rusijos karą prieš Ukrainą, kad būtų išvengta visuomenės susikaldymo.

Nors buvo abejojančių, ar būtina remtis karo padėtimi, ir sakančių, kad galbūt vertėtų kitaip dėlioti nepritarimo argumentus, priimtas protokolinis sprendimas kreiptis į Vyriausybę ir siūlyti „per karą tokius sprendimus nukelti taikos metui“.