Akademija / Kaunas. Diskutuojant apie būsimas ekoschemas kompromisų nepavyks išvengti. Jų reikės tariantis ir dėl sėjomaininių laukų, ir dėl gyvūnų gerovės užtikrinimo. 

LAMMC Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotoja Aušra Arlauskienė pabrėžia, kad sėjomaina nėra tas pats, kas pasėlių įvairinimas ar augalų kaita. Tai tam tikras žemės naudojimo būdas, kai ariama žemė suskirstoma į vienodus (ar beveik vienodus) sėjomaininius laukus (laukų blokus).

Augalai pagal tam tikrą tvarką kaitomi ne tik laike, bet ir erdvėje. Kiekvienas augalas turi pabuvoti kiekviename lauke pagal iš anksto nustatytą tvarką (sėjomainos schemą). Tai nėra greita dirvožemio pagerinimo, jo gyvybingumo atstatymo priemonė. Norimo rezultato galima sulaukti sėjomainai „apsisukus“ kelis kartus.

Įgyvendinus sėjomainą, augalai yra mažiau veikiami nepalankių aplinkos sąlygų, stabilizuojasi derlius, gerėja dirvožemio savybės, mažiau reikia trąšų ir pesticidų.

Svarbu suvokti, kas yra sėjomaina

„Ūkininkai, augindami daug žieminių kviečių ir rapsų, išbalansuoja pasėlių struktūrą, t. y. per daug augina dirvožemį išnaudojančių augalų ir per mažai gerinančių, atstatančių dirvos produktyvumą. Ne visada pavyksta išlaikyti jautrių ligoms ir kenkėjams augalų (pupinių javų, rapsų ir kt.) fitosanitarinę pertrauką. Tai labai svarbu dėl pesticidų naudojimo“, – pastebi A. Arlauskienė.

Prie dirvožemio derlingumą didinančių augalų yra priskiriama pupiniai javai (pupos, žirniai ir kt.), techniniai augalai (rapsai), kaupiamieji, sideraciniai/žalieji pūdymai, daugiametės ir vienmetės ankštinės žolės ar jų mišiniai su miglinėmis ir kt.

Vis tik žieminių ir vasarinių javų auginama gerokai daugiau nei dirvožemį gerinančių augalų. 2021 m. pasėlių deklaracijos duomenimis, ariamoje žemėje žieminių kviečių buvo auginta 1,8 kartus daugiau negu žieminių rapsų ir visų pupinių javų. Vadinasi, tinkamą priešsėlį turime tik pusei žieminių kviečių ploto.

„Pupinių javų buvo deklaruota tik 7,3 proc. ariamos žemės. Įvedus privalomą reikalavimą lauką skirti pupiniams javams, pastarųjų plotas turėtų padidėti 2–3 kartus. Ar yra toks didelis pupinių javų poreikis? Kitas klausimas, kurių augalų sąskaita? Kviečių?“, – svarsto A. Arlauskienė ir priduria, kad dabar žieminių kviečių derlius sudaro 87 proc. visų žieminių javų derliaus, daugiau kaip 90 proc. visų supirktų grūdų yra kviečiai.

Mokslininkės teigimu, svarbu ne tik kokius augalus auginame, bet ir kiek jų auginame. Pasėlių struktūra parodo, kokią dalį ariamos žemės užima auginami augalai. Jeigu kalba eina apie > 50 proc. žieminių kviečių auginimą, atsėliavimas bus neišvengiamas. Arba vienais metais auginsime žieminių kviečių 65 proc., o kitais – 35 proc. ariamos žemės plote. Prarastas pajamas ūkininkai stengsis kompensuoti padidindami žieminių rapsų plotus ir pažeisdami jų auginimo fitosanitarinę pertrauką.

Sėjomainos yra įtrauktos į Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimus (tai privaloma) ir į ekoschemas (jos pasirenkamos). A. Arlauskienė svarsto, kad aukštesnio standarto ekoschemų sėjomainose vienas augalas (pvz. žieminiai kviečiai) pasėlių struktūroje galėtų užimti ne daugiau kaip 50 proc. dirbamos žemės, o pagal ekoschemas galbūt sėjomainą galima įgyvendinti ne visame ūkyje, o tik jo dalyje?

„Manau, kad javų atsėliavimas yra labiau priimtinas, palyginti su rapsų ar žirnių atsėliavimu. Pupinių javų, rapsų negalima auginti kas antrus metus dėl per didelės ligų ir kenkėjų išplitimo rizikos (fitosanitarinė pertrauka – mažiausiai 4 metai). Kol kas mažai kalbama apie priemones, kurios gali padėti sušvelninti atsėliavimo įtaką – tai įvairios organinės trąšos. Tokie priešsėliai kaip daugiametės žolės, žalieji/sideraciniai pūdymai dirvožemį pagerina ilgiau nei vienus metus“, – patikina A. Arlauskienė.

O kaip tarpiniai pasėliai? Tarp dviejų žieminių kviečių (esant 1,5–2 mėn. pertraukai) ne kasmet pavyksta užauginti tinkamą tarpinį pasėlį. Tačiau taikant žieminių kviečių tiesioginę/juostinę sėją į žiemą nušąlantį tarpinį pasėlį, gal būt šią problemą pavyktų išspręsti. Kol kas trūksta pagrįstos ekspertų nuomonės apie mikrobiologinių, dirvožemį gerinančių produktų, bioaktyvatorių, jų derinių panaudojimo reikšmę sėjomainoje.

Mokslininkės teigimu, reikia apsispręsti, ar kalbame apie sėjomainą ar apie keletą ribojimų, nes tai lemia nepastovias ir mažesnes ūkininkų pajamas, nekonkurencingų rinkoje augalų auginimą.

Galvijų augintojams pažadėta plėsti ekoschemas

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų, Lietuvos vidutinių pieno ūkių ir Aplinkosauginių ūkių asociacijos prašo daugiau dėmesio ekoschemose skirti gyvulininkystės ūkiams.

„Ekoschemos pirmiausia skirtos augalininkystei ir gyvūnų gerovei, tai akcentuoja ir Europos Komisija, – sako Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė. – Susitikime su Žemės ūkio ministerijos atstovais išsakėme nuogąstavimų, kad nėra atsižvelgiama į ES rekomendacijas ir gyvūnų gerovei ekoschemose dėmesio skiriama gerokai per mažai. Tačiau derybos ministerijoje nuteikė optimistiškai.

Susitikime Žemės ūkio ministerijoje išgirdome pažadą, kad ekoschemos bus plečiamos, atsiras ūkinių gyvūnų gerovei pritaikytos ekoschemos ir priemonės tam. Labai tikimės to“, – kalbėjo V. Živatkauskienė.

Visos trys asociacijos parengė bendrus siūlymus. Pirmiausia siūlo per ekoschemas remti ūkius, kurie yra sudarę šėrimo planus ir jų laikosi, atlieka pašarų ir vandens tyrimus, naudoja bandos valdymo programas, taip pat tuos, kurie užtikrina palankias galvijų laikymo sąlygas (vienam gyvūnui skiria didesnį plotą nei rekomenduojama, tvartuose įrengia patogią grindų dangą, kasdien kreikia šiaudais, įrengia pavėsines apsaugai nuo karščio streso).

Kitas siūlymas – remti ekologinius ūkius, dalyvaujančius gyvulių produktyvumo (pieninių ir mėsinių) kontrolės programose, nes tai didina gyvūnų tvirtumą, vaisingumą, ilgaamžiškumą ir gebėjimą prisitaikyti prie vietos sąlygų. Tikslinga veisti mažiau aplinką teršiančius gyvūnus, skatinti tinkamiausių ir labiausiai prisitaikiusių Lietuvos sąlygoms veislių atrinkimą.

Gyvulių augintojai įsitikinę, kad turi būti remiamos modernios mėšlo tvarkymo technologijos: mėšlo granuliavimas, separavimas, probiotikų naudojimas.

Į ekoschemas siūloma įtraukti paramą už galimybę galvijams išeiti į ganyklas ir mociono aikšteles, įtraukiant galvijų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku, nes intensyviuose ūkiuose vis dažniau atsisakoma galvijų ganymo.

Taip pat tiek GAAB, tiek ekoschemos priemonėse, kurios yra susijusios su daugiamečių pievų, šlapynių išlaikymu, gyvulių augintojų asociacijos siūlo mokėti didesnes išmokas ūkiams, turintiems gyvulių, kad neskatintų arti durpynų. Didesnės paramos jie prašo už ypač vertingų pievų išlaikymą – tam itin naudingi yra mėsiniai galvijai.

***

Vakar portale manoūkis.lt savo įžvalgomis apie ekoschemas dalijosi LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja Roma Semaškienė ir Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas Virginijus Feiza publikacijoje „Ekspertai: ekoschemos nėra baubas ar nežinomybė (I)“.