Kauno r. Avių augintojas Vytautas Dzingulevičius toliau atkakliai siekia įrodyti, kad avininkystė turi perspektyvų Lietuvoje. Eilę metų auginęs mėsines avis, praėjusiais metais jis ėmėsi ir pieninės avininkystės.

Šis sektorius Lietuvoje traukiasi, bet jaunas ūkininkas nepaliauja tikėti avininkystės perspektyvomis ir plečia veiklą. „Imtis pieninės avininkystės mane paskatino vieno jos pradininkų Lietuvoje Giedriaus Prakapavičiaus pasitraukimas iš šio sektoriaus – jo avių pieno produkcija man patiko“, – pasakoja pradžią V. Dzingulevičius.

Vytautas kartu su ūkininkaujančiu tėvu Alvydu Dzingulevičiumi turi ir apie 400 mėsinių ėriavedžių – sufolkų ir jų mišrūnių.

Iš G. Prakapavičiaus jis nusipirko ir pienines Lacaune veislės avis. Šiuo metu bandoje – apie 50 melžiamų avių. Kasdien iš jų aparatais primelžiama 30 l pieno. Galėtų primelžti daugiau, bet, kol nevyksta nuolatinė sūrio gamyba, nėra poreikio, todėl ėriukai ilgiau prie mamų būna.

Kol kas pagrindinis ūkyje gaminamas pieno produktas yra avių pieno jogurtas. Iš 30 l pieno gali tiek pat pagaminti ir jogurto, jo išeiga – šimtaprocentė. Jau brandinama ir pirmoji sūrių partija. „Mažais kiekiais į turgelį atvežame ir varškės, ir šviežio sūrio. Laukiu didesnio pasterizatoriaus – dabartinį 20 l pakeis 100 l talpos, tada gamybos apimtys didės ir, tikiuosi, galėsime sparčiau judėti į priekį“, – sako V. Dzingulevičius.

Be to, yra parašytas projektas naujai moderniai 80 kv. m sūrinei, kuri pakeis buitiniame konteineryje įrengtą pirmąją ūkio sūrinę. Visais avių pieno produktų gamybos klausimais Vytautas konsultuojasi su Birute Prakapavičiene.

Ar planuojamos investicijos reiškia, kad avių pieno produktams paklausa yra? „Taip, – atsako V. Dzingulevičius. – Pirkėjai jau atranda avių pieno jogurtą, kartą paragavę grįžta jo ir perka daugiau, nors kaina didesnė negu pagaminto iš karvės pieno.“ Prekiauja juo ūkininkų turgelyje Kaune, veža į kelias Vilniaus parduotuvėles.

Įsigijęs pieninių avių Vytautas iš pradžių jų nemelžė – laikė kaip mėsines ėriavedes, kad pagerintų mėsinių sufolkų avių pieningumą, kas svarbu ėriukų augimui. Nutarus imtis pieno perdirbimo, mažam cechui įrengti prireikė apie 10 tūkst. Eur. Bet tai tik pirmosios investicijos, jų reikės daug daugiau, nes jau planuojama šios ūkio krypties plėtra.

Pieninių ir mėsinių avių šėrimas ir laikymas, anot Vytauto, nesiskiria, tik pienines reikia kasdien melžti. „Prisirišome kaip reikalas“, – šypteli ūkininkas. Avys melžiamos kartą per dieną, visas procesas su paruošiamaisiais darbais trunka iki 3 valandų. Kol kas melžia pasikeisdami kartu su tėvu, ateityje planuoja ieškoti melžėjos.

Toliau veiklą vykdo ir prieš keletą metų grupės ūkių įkurtas kooperatyvas „Avininkas“, kuriam vadovauja V. Dzingulevičius. „Kooperatyvas dirba visu pajėgumu, stengiamės judėti į priekį, dirbame ne tik su vietos restoranais, bet ir su eksportu. Bet didesnė plėtra nevyksta, didžiausia problema – trūksta kokybiškos mėsos.“

Taigi, avininkystės sektorius dar turi daug ką nuveikti, kad įvyktų proveržis. O avių ūkių kasmet tik mažėja. Sausio 1 d. Lietuvoje buvo likę 8 715 ūkių ir 135 636 avys. Per metus neliko beveik 3,4 tūkst. avių ir 361 ūkio. Nuo 2017-ųjų avių sumažėjo beveik 30 tūkst., ūkių – 1,7 tūkst. Daugiausia pasitraukė mažesni ūkiai.

Kol tokia padėtis, avių augintojams labai svarbi valstybės parama ir požiūris. „Mano įsitikinimu, reikia palankesnio valstybės požiūrio į avininkystę. Pirmiausia norėtume stabilumo, kad nebūtų kasmet keičiamos visos taisyklės, kad ūkininkas galėtų ūkininkauti, o ne nuolat sėdėti prie popierių ir studijuoti vis naujus reikalavimus ir taisykles. Avių Lietuvoje trūksta, bet parama sektoriui labai menka – požiūris toks, kad avininkystė nelabai reikalinga, nors avienos poreikis yra“, – kalbėjo V. Dzingulevičius.

Pasak jo, nėra lengva auginti avis, jos ir serga, ir vilkai puola, priežiūros reikia daug, tad žmogus po kurio laiko spjauna į viską ir eina ieškoti kitos veiklos. Augintojas stebisi, kad susietosios paramos išmoka už pienines avis apskritai bus skiriama tik naujuoju finansavimo laikotarpiu, iki šiol ją mokėdavo tik už mėsines avis ir ji buvo beveik dvigubai mažesnė (15 Eur), negu, tarkime, už pienines ožkas (28 Eur). Ir už genofondines avis išmokos padidintos. Tokie dalykai, Vytauto teigimu, neskatina šios veiklos.

Vis dėlto jis nepaliauja tikėti avininkystės ir savo ūkio perspektyvomis, o svarbiausia jam – širdžiai miela veikla. „Turi patikti tai, ką darai. Ir pats turi mėgti tuos produktus, nes kitu atveju nieko gero nepadarysi, nors ir kiek plėstum ūkį. Man dabartinė veikla labai patinka, tikiu tuo, ką darau“, – sakė avių augintojas.