Vabalninkas. Genovaitė ir Jonas Manikai, supratę, kad bulvės turi nuolatinę paklausą, jas augina nuo pat ūkininkavimo pradžios. Per du dešimtmečius ūkis modernizuotas, į darbus įsitraukė suaugę sūnūs. Dabar Vabalninko ūkininkų šeima turi užtikrintą pajamų šaltinį.

Viskas prasidėjo, kai Manikų sūnūs Artūras ir Saulius, dar jaunuoliai būdami, sugalvojo užsidirbti: tėvų sklype kastuvu pasikasdavo bulvių, supildavo į žigulio priekabėlę ir lėkdavo į Panevėžio turgų.

Taip kilo mintis bulvininkystę plėsti, juolab turėjo kur sandėliuoti. Be to, permainingais devyniasdešimtaisiais, kai Saulius baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą, buvo sunki ekonominė situacija, gerai apmokamų darbų trūko. Tad Manikai ėmė sodinti daugiau bulvių, dar ir truputį kopūstų, kurie irgi iš daržovių buvo vieni pelningiausių.

Vėliau į ūkio darbus įsiliejo ir Artūras, iki tol dirbęs Biržuose mokytoju. Dabar jam tenka organizaciniai ir produkcijos tiekimo klausimai. Saulius gerai valdo žemės ūkio techniką. Šiuo metu ūkyje, be šeimos narių, dar dirba 4 samdomi darbuotojai.

200 žaiginių burokų sėklojams

Ūkyje auginta ir daugiau įvairių kultūrų, kai kurios iš jų tam tikru metu atnešė neblogų pajamų, padėjusių įsigyti naujesnės technikos, investuoti į bulvių ir daržovių laikymo sandėlius, juos modernizuoti.

Vieni tokių – pašarinių runkelių ir raudonųjų burokėlių sėklojai. Kaip pasakoja J. Manikas, kol dar Lietuvoje kaimo žmonės laikė daug karvių, nebuvo šiuolaikinės šienainių ritinių gamybos technologijos, pašarams augino burokus, taigi ir jų sėklų poreikis buvo nemažas.

„Kokius dvejus metus pavyko ypač gerai uždirbti iš burokų sėklų, augindavome po 3–4 ha sėklojų. Nukultą žaliavą tiekdavome Šiaulių sėklų fabrikui. Už 1 kg mokėjo gal 3 litus, tai buvo dideli pinigai“, – sako Jonas.

Sėjomaina – su javais, žirniais ir garstyčiomis

Keičiantis rinkos poreikiams, bulvės ūkyje išliko kaip viena pastoviausių kultūrų, o jų plotus Manikai vis didino. Dabar kasmet augina apie 40 hektarų.

Deklaruoja 225 ha žemės. Be bulvių, augina: kopūstų – 8,5 ha, žieminių kviečių – 44, žieminių kvietrugių – 40, vasarinių salyklinių miežių – 50, žirnių – 35,  sėklinių garstyčių – 4 hektarai.

Garstyčios naudojamos kaip tarpinės kultūros. Nukūlus javus, šiaudai smulkinami, nupurškiama bakterijomis, pabarstoma garstyčių sėklų, važiuojama su lėkštėmis, viskas įterpiama. Vėliau sudygsta pabiros kartu su garstyčiomis. Iki rudens vidurio jos suveši ir įterpiamos. Pavasarį sodinamos bulvės ar sėjamas vasarojus.

Šiemet ūkyje auginamos trijų veislių vidutinio ankstyvumo bulvės: Soraya, Gala ir Wega.

Pelningiausios kultūros

Auginant bulves ir kopūstus, kaip ir kitas daržoves, ne mažiau svarbu tinkamai sandėliuoti produkciją. J. Manikas džiaugiasi, kad jau 5 metus, kai įsirengė tinkamas saugyklas su kontroliuojamomis laikymo sąlygomis, čia laikomi kopūstai, nes jiems reikia šaldytuvų. Bulvėms skirti sandėliai su ventiliacija. 

Kodėl ūkis ilgus metus, nepaisant rinkos svyravimų, augina bulves? „Pradėkime nuo to, kad joms reikia iš dalies mažiau žemės, kitaip tariant, palyginti su javais, 1 ha daržovių duoda maždaug 10 kartų daugiau derliaus ir atitinkamai pajamų. Žinoma, ir investicijos didesnės“, – sako Artūras Manikas.

Pasak augintojų, prie bulvių ar kopūstų, kitaip nei auginant javus, daugiau rankų darbo. Kita vertus, tai suteikia galimybę užimti darbuotojus ir žiemą, sandėliuose ruošiant produkciją pardavimui.