Plungės r. Žemaitijos ūkininkai Laima ir Mindaugas Grikštai tęsia ūkininkavusių ir tremtinių dalią patyrusių senelių, vėliau tėvų ūkininkavimo tradicijas, mokosi iš klaidų, siekdami žinių, tobulindami technologijas, puoselėdami sodybą.

Šeimos ūkis nuo 1900–1901 m. pagal Valstiečio ūkio įstatymą atsiimtų 24 ha išplėstas iki 400 ha, melžiama 116 karvių.

Pašarus bandai ūkininkai ruošia savame ūkyje: miltus, kukurūzų silosą, šienainį, papildomai perka rapsų, sojų, mineralinių medžiagų.

„Turime tokių, kurios duoda 15 tonų. Jei kalbėtume apie prasčiausiųjų dešimtuką, tai į jį papuola karvė, duodanti 9 tonas. Kitos per parą duoda iki 60 l pieno. Jei genetika būtų geresnė, riebalų ir baltymų rodikliai būtų dar puikesni, bet mes dar turim senos genetikos karvių“, – kalba Laima.

Jau apsispręsta bandą plėsti iki 120 melžiamų karvių. „Dabar didesnė atranka yra, greičiau išsigryninsime“, – sako jie.

Bandoje paliekamos tik telyčaitės, jautukai paauginami iki 2 mėnesių, paskui parduodami.

Ūkininkai prisimena, kai teko pirkti karvių, nes savos susirgo auksiniu stafilokoku. „Mes dalyvavome progroje ir turėjome išlaikyti karvių skaičių, tad pirkome, kas papuolė. Visi svarstė, kaip mums pavyks. Paskui sakė, kad galvojo, jog ūkis bankrutuos. Išvežėme apie 26 karves – atstatėme. Stafilokokas užklupo dėl žinių trūkumo. Paaiškėjo, kad melžimo įranga nuolat kenkė karvėms. Kai ją rekonstravome, viskas pasikeitė“, – pasakoja ūkio šeimininkai.

Visą pasakojimą apie ūkininkus Laimą ir Mindaugą Grikštus skaitykite agroakademija.lt.