Anykščių r. Avių augintojas Ladas Katinas sukasi kaip išmanydamas. Optimizmą keičia pesimizmas, ūkio rodikliai tai kyla, tai leidžiasi. Jaunas ūkininkas žino, ko reikia, kad ūkis klestėtų, tik kartais pasakyti lengviau nei padaryti. Nepaisant nieko, Ladas iriasi pirmyn. 

Šiemet anykštėno L. Katino ūkiui sukanka 10 metų. Visko buvo per tą laiką. „Pernai atrodė, kad gerai sekasi, daug investavau – padidinau bandą, pirkau fermą, atnaujinau skerdyklą. Bet šiame versle nuotaikos dažnai keičiasi. Šiemet daugiau pesimizmo“, – atviras avių augintojas.

Optimizmą mažina rūpesčiai – brangsta žaliavos, trūksta ėriukų, vadinasi, bus mažiau pajamų. Trūksta ir darbuotojų, tad pačiam veiklos – per akis.

Vis dėlto Ladas tiki avininkystės ateitimi. „Jei netikėčiau, nieko nedaryčiau. Tokius ūkius dauguma kuria iš entuziazmo, be didelių išskaičiavimų. Jeigu būčiau viską smulkiai skaičiavęs, turbūt net nepradėčiau avių auginti“, – šypteli jis ir priduria, kad svajonių tebeturi, tik išmoko ir skaičiuoti.

Ūkio pradžia, pasak Lado, buvo kukli – seneliai padovanojo 13 ha, o tėvai pradžiai davė 17 tūkst. litų. Dabar sertifikuoto ekologinio ūkio, turinčio prekinį ženklą „Katino ūkelis“, vertė yra apie 0,5 mln. Eur. „Tiek investavus pasirinkimas vienas – tik pirmyn“, – sako jis.

Mėsos kokybę užtikrina heterozė

Nutaręs auginti avis, Ladas nelabai ką apie jas žinojo, todėl lankė kitus ūkius, domėjosi. Šiltus kolegiškus santykius užmezgė ir iki šiol bendrauja su kraštiečiu Žilvinu Augustinavičiumi. Ūkis, ypač skerdykla, didele dalimi įrengtas pagal ispanišką modelį. 

Jo bandos pagrindą sudaro Lietuvos juodgalvės ėriavedės ir mišrūnės. Juodgalves rinkosi dėl išmokų už genofondo saugojimą. Be to, jos pritaikytos Lietuvos klimatui, nelepios, atsparios ligoms, tik, anot augintojo, truputį lėčiau auga, jų skerdenos mažesnės. Todėl Lietuvos juodgalves kryžmina, kad gautų tai, ko joms trūksta. 

Kadangi ūkis ne veislinis, ėriavedės kergiamos daugiausia su sufolkų veislės reproduktoriais, šiek tiek ir su Beltex avinais. Heterozės efektas užtikrina mėsos kokybę. 

Sufolkų veislės avinus Ladas perka daugiausia iš žinomo veisėjo Evaldo Laucevičiaus ūkio. „Mano ūkiui svarbiausia mėsos kokybė, todėl perku gerus reproduktorius. Su sufolkais kergtų mišrūnų mėsa ne tik pirmos, bet ir antros ar net trečios kartos yra labai gera, mišrūnes avytes pasiliekame pakaitai, jų ėriukai greitai auga“, – sako L. Katinas.

Ladas svarsto panaudoti dar vieną veislę kryžminti – galbūt Ile de France. Šios veislės avytėms sezoninė ruja nebūdinga, tad gamybiniam ūkiui tai leistų gauti ėriukų visus metus. „Tačiau tai ateities planai, nes šiuo metu investicijas turiu stabdyti“, – sako augintojas.

Ėriukai atjunkomi 4 mėnesių, bet Ladas planuoja naują strategiją, kuri leistų juos atjunkyti 2 mėnesių. „Ūkiui 10 metų, bet vis dar gyvenu neturėdamas aiškios strategijos, kaip padaryti, kad būtų geriau. Pasikalbu su vienu, su kitu, bet taip ir neišsigrynina geriausia taktika. Tik vis bandau užauginti ėriukus greitai ir tada, kai kiti augintojai jų neturi“, – atskleidžia Ladas.

Pirkėjai susiranda patys

Avių racioną sudaro šienas ir šienainis. Pašarų kokybe Ladas didžiuojasi: „Veterinarijos gydytojas, LSMU Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotojas Tomas Lileikis, rinkdamas duomenis disertacijai, tyrė įvairių ūkių pašarus – tarp 40 ūkių mano pagaminti pašarai, pasak jo, buvo antri Lietuvoje pagal kokybę.“

Ladas sako, kad didžiausia klaida yra galvoti, kad avims nieko nereikia, jos savaime užaugs – visiems gyvuliams reikia gerų pašarų, jeigu nori, kad jie gerai augtų ir mėsa būtų kokybiška.

Nors ūkis nemažas, ėriukų, kad patenkintų rinkos poreikius, Ladui trūksta, reikėtų turėti bent pusantro tūkstančio ėriavedžių. Todėl dalį ėriukų perka iš kitų augintojų, kurie augina panašiais principais.

„Norint patenkinti paklausą, reikia nuolatinio kiekio ėrienos. Vieniems kumpio reikia, kitiems – faršo, tretiems – šonkaulių. Bet tai turi būti pastovūs kiekiai kiekvieną savaitę – tiek, kiek užsakovams reikia, o ne kiek turiu. Todėl ir pradėjau dalį ėriukų supirkti, nes kitaip neišgyvenčiau“, – paaiškina verslo subtilybes ūkininkas, ėrieną tiekiantis Vilniaus, Kauno, Marijampolės restoranams, o užklausų dėl ėrienos tiekimo gaunantis ne tik iš Lietuvos.

Pirkėjų ieškoti jam nebereikia – patys jį susiranda. Ladas patenkintas, nes tai rodo produkcijos kokybę ir „Katino ūkelio“ patikimumą. „Mano ėrienos kaina rinkoje yra pati aukščiausia, bet už tai ir saugau kokybę“, – sako jis.

Visą straipsnį skaitykite kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“.