Vilnius. Augalų apsaugos produktų (AAP) pakuočių tvarkymas – sritis, kurioje pirmi žengia ne biurokratai su savo reikalavimais, o verslas ir gamintojai su siūlymais, kaip tai daryti ir reglamentuoti, kokia galėtų būti sistema.

Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus vedėjas Vidmantas Ašmonas Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) konferencijoje juokavo, kad šįkart valdininkus aplenkė gamintojai, patys sau išsikeldami uždavinius ir tikslus. Tuo, kad verslas pats imasi iniciatyvos, džiaugėsi ir aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė, juolab kad teisės aktų pakeitimai pradeda skintis kelią.

Pasak LAAA direktorės Zitos Varanavičienės, šiuo metu Lietuvoje įgyvendinamas pilotinis AAP pakuočių tvarkymo projektas, kai jos skalaujamos, vėliau surenkamos. Į jį jungiasi pažangūs, motyvuoti, apie ateitį ir aplinką mąstantys ūkiai. 

Vis dėlto, panašu, reikės ir platesnio masto sprendimų, nes auga ir visuomenės lūkesčiai, ir europiniai reikalavimai. Pasak Stevenʼo Byrdeʼo (Stiveno Birdo), „CropLife Europe“ ir „Circular Plastic Alliance“ eksperto, nuo 2025 m. visos į rinką patekusios pakuotės bus surinktos, nuo 2030 m. turėtų būti taikomas žiedinis perdirbimas, bus reikalaujama, kad maždaug pusę naujos pakuotės sudarytų perdirbtas plastikas.

„CropLife Europe“ ir „Circular Plastic Alliance“ ekspertas Stevenʼas Byrdeʼas pristatė AAP pakuočių surinkimo patirtis kitose šalyse ir aptarė laukiančius pokyčius

Tad sunaudojus AAP, tinkamai paruošti pakuotę ir ją surinkti – būtinas žingsnis. Vaizdžiai tariant, sektorius tam tikrą dalį dabar naudojamo plastiko užrakintų savo gamybai ir jį vėl naudotų pakuotei. ES gairėse, kurios, tikėtina, netrukus virs direktyvomis, numatoma apmokestinti plastiką – vis tai spaudžia gamintojus. Tad, nors atrodo, kad pokyčiams laiko yra, pirmuosius žingsnius privalu daryti jau šiandien.

Dalis šalių sėkmingai pakuotes surenka jau dabar

Anot S. Byrdeʼo, industrija pateikė kelias programas, sistema pasaulyje sėkmingai veikia daugiau nei 50 šalių, kai kur tokios atliekos labai sėkmingai surenkamos jau daugiau kaip 30 metų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje surenkama 90 proc. AAP pakuočių, per keletą metų tikimasi pasiekti ir 100 procentų. Kitos šalys, įskaitant Lietuvą, dar tik bando rasti joms tinkamą modelį. Mūsų šalies tikslas ilgainiui galėtų būti 75 procentai.

Nuo ko priklauso žemdirbių įsitraukimas į surinkimo sistemas? S. Byrdeʼas svarstė, kad visų pirma tai – protingas reglamentavimas, nemažai įtakos daro ir šalies ūkių struktūra (daugiau didelių ar mažų), svarbi ir surinkimo operatoriaus motyvacija. Kaip sėkmingą pavyzdį jis pateikė Bulgariją, kur per trejus metus pavyko pasiekti apie 80 proc. surinkimo. Jo nuomone, tą lėmė stambių ūkių įsitraukimas ir itin aktyvus surinkimo operatoriaus darbas.

Pasak S. Byrdeʼo, natūraliausia pakuotės surinkimą organizuoti pardavimo taškuose – kur perka, ten grąžina. Be to, vietoje esantis pardavėjas apie AAP turi daugiau žinių nei atliekų surinkimo operatorius, tad jis ūkininkui dar galėtų ir patarti, kaip su pakuote elgtis ir pan.

Svarbiausias žingsnis – tinkamai išskalauti

Kodėl sudėtinga rinkti AAP pakuotes ir tam reikia papildomų iniciatyvų ar reglamentavimo? Pagal galiojančius teisės aktus, AAP pakuotė po naudojimo priskiriama pavojingoms atliekoms, o jas tvarkyti yra gerokai sudėtingiau. Vis dėlto tinkamai išskalavus pakuotę galima pašalinti 99,99 proc. produkto. Anot S. Byrdeʼo, moksliniais tyrimais nustatyta, kad tinkamai išskalautos AAP pakuotės yra saugios ir jas galima grąžinti į žiedinę ekonomiką. Šių pakuočių plastikas, jį perdirbus, naudojamas įvairiems produktams, kurie nesiliečia su žmogaus kūnu ar maistu (kelių inžinieriniams elementams, apsauginiams kabelių vamzdžiams ir pan.), gaminti.

Ekspertui antrindama Z. Varanavičienė teigė, kad tam tikrais metodais LAAA nuolat nepriklausomoje laboratorijoje tiria surenkamų skalautų pakuočių plastiką ir jis niekuomet neviršija nurodytų normų.

Tad sektorius su kylančiais iššūkiais gali susitvarkyti, tačiau įsitraukti turi visi. Anot S. Byrdeʼo, ūkininkas neturėtų mokėti už pakuotės tvarkymą, tačiau turėtų ją tinkamai paruošti tolesniems etapams – tvarkymui ir perdirbimui. O skatinti tai daryti galima įvairiais būdais – nuo lipduko ant žemdirbio gaminamos produkcijos, kad jis atsakingas, iki galimybės pridėti balus, pavyzdžiui, rengiant investicinius projektus ir pan. Galiausiai ūkininkui vertingas ir stabilumas: AAP pakuotes būtų surenkamos numatytu laiku, tad netektų jų kaupti ir sukti galvos, kaip atsikratyti.

Z. Varanavičienė pabrėžė, kad Aplinkos ministerija paskelbė surenkančiųjų pakuotes sąrašus, tačiau ten nuvežus nelieka plastiko atsekamumo. LAAA vykdomas projektas – už teisės aktų reikalavimo ribų išeinanti iniciatyva, nes pats sektorius mato galimybes jau esantį plastiką perdirbti ir naudoti toliau.

Lietuvos žemdirbių patirtis

LAAA vadovė nebuvo linkusi sieti sėkmingo įsitraukimo į projektą su ūkio dydžiu ar žemdirbių amžiumi. „Tiesiog žmonės supranta, kad taip, kaip gyvenome, nebegyvensime. Reikia tik mažos kibirkštėlės ir įsivažiuosime“, – neabejojo Z. Varanavičienė.

Tai, kad AAP bakeliai prieš įsitraukiant į projektą tapo nemažu galvos skausmu, tikino ir savo patirtį konferencijoje pasakoję ūkininkai Romas Majauskas bei Rūta Grigaliūnienė. Pasak moters, iki tol, norint jas kažkur nuvežti, tekdavo būti atkakliai ir apsišarvuoti kantrybe. Ji teigė puikiai suprantanti mažesnių ūkių savininkus, mat ilgainiui tai gali tapti problema, nes prieš įsitraukiant yra buvę atvejų, kai pakuotes teko sudeginti. 

Anot jos, paruošti sunaudoto produkto pakuotę (tinkamai išskalauti bakelį, atskirti dangtelį) per 2–3 metus jau tampa įprasta rutina. „Mano ūkyje darbuotojai kruopščiai tai daro, supranta naudą ir prasmę. Dėl pakuotės skalavimo klausimų irgi nekilo, nes esu rūpestinga šeimininkė – noriu, kad produktas būtų išnaudotas iki galo. Puikiai suprantu, koks kiekis lieka ant sienelių, o juk AAP vertė – toli gražu ne kaip majonezo. Tai net nesusiję su aplinkosauga, o suvalkietiškai apsimoka“, – apie būtinybę ne tik rūpintis aplinka, bet ir racionaliai sunaudoti visą įsigytą produktą kalbėjo R. Grigaliūnienė.

Konferencijoje (iš kairės) LAAA vadovė Z. Varanavičienė, ūkininkai R. Grigaliūnienė ir R. Majauskas aptarė Lietuvos pilotinį AAP pakuočių surinkimo projektą

Z. Varanavičienės teigimu, dabartinė įranga leidžia patogiai bakelius išskalauti, taip pat labai svarbu tai padaryti iškart, nes skalavimo skystis čia pat sunaudojamas, atsiduria ten, kur jam ir vieta, t. y. lauke su auginamais augalais.

Kalbėjusieji pritarė, kad aiškesnis reglamentavimas paskatintų į AAP surinkimo sistemą įsitraukti ir daugiau žemdirbių. Teisės aktų pakeitimus rengiantys specialistai ir žemdirbiai diskutavo, ar būtų patogu, jei keletą kartų per metus iš anksto numatytu laiku AAP pakuotę tektų atvežti į surinkimo aikštelę, koks galėtų būti atstumas ir pan.

Tai, kad jau dabar dalyvauti surinkimo sistemoje patogu, nes ūkyje nekaupiami kalnai atliekų, teigė ir R. Majauskas. „Man tai didžiausia paskata, nes nesuku galvos, kur padėti bakelius. Su pakuote viskas išsisprendė paprasčiausiu būdu. Dabar vargstu tik su maišų kalnais“, – kalbėjo žemdirbys.

Šiuo metu rengiami pakuočių ir jų atliekų tvarkymo įstatyminės bazės pakeitimai. Kaip tai veiks visos šalies mastu, netrukus turėtų dar kartą svarstyti tiek įstatymų leidėjai, tiek gamintojai, pardavėjai ir žemdirbiai.