Marijampolė. Pusšešto hektaro smidrų ūkio savininkė Irma Šiaučiulienė sako, kad ūkininkavimo pradžioje buvo iššūkis, kaip smidrus užauginti ir parduoti, dabar didžiausias galvosūkis – kas juos surinks.

Vilniuje gyvenančiai Irmai Šiaučiulienei mintis auginti smidrus gimė per motinystės atostogas. Pirmieji pasodinti 2015 m. pavasarį. Kasmet po truputį plečiantis, dabar Irma drauge su vyru Giedriumi Marijampolės r. puoselėja 5,5 ha smidrų ūkį.

Pasak Irmos, pirmaisiais metais smidrus sodino va bank, nes daug ko nesuprato ir nežinojo. O dabar prieš sodindama ištiria dirvožemį. Jei pagal gautus tyrimo duomenis mato, kad ko nors trūksta, patręšia.

Auginant smidrus, žemė dažnai nejudinama. Kol kas su piktžolėmis pavyksta kovoti ravint, o tarpueilius frezuojant. „Ieškome, kuo pakeisti rankinį ravėjimą. Kitas kelias – purkšti, bet kol kas dar nebandėme.

Nesame labai orientuoti į maksimalų derlių. Patys kreipiame daug dėmesio į tai, ką valgome, kad produktas būtų šviežias, vietinis, kuo mažiau apipurkštas. Jei žinome, kaip užaugintas – dar geriau. Juk mūsų užaugintus smidrus valgys šeimos narys, kaimynas ar nuolatinis klientas. Kaip jiems duoti kažkuo pripurškus“, – akcentuoja Irma.

Smidrai ūkyje sodinami vagomis. Tarp jų maždaug 2 m tarpai. Tarpueiliai purenami, o vagas reikia ravėti

Kruopščiai prižiūrint laukus, pavyksta gauti labai gerą derlių – 6 t /ha. Teoriškai, pasak Irmos, pasiekta maksimali riba. Dar ne visi laukai subrendę, o jauno derlingumamas žesnis. Kai visi laukai taps brandūs, derlius bus dar didesnis.

Ūkyje orientuojamasi į didesnius pardavimus. Prieš kelerius metus pradėta bendradarbiauti su didžiaisiais prekybos centrais, taip pat su didmeninėmis įmonėmis, tiekiančiomis daržoves restoranams. Šiek tiek užsakymų dukart per savaitę išvežioja Vilniuje klientams.

Iš pradžių ūkis turėjo savo buhalterę. Jį plečiant, Irma kreipėsi į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Marijampolės r. biurą. „Kol buvo mažas ūkis, maža buhalterija, turėjau buhalterę, kuri tvarkė apskaitą. Pradėjau naudotis ES parama, dirbti su kreditavimo įstaigomis. Klausimų ir situacijų iškildavo vis daugiau. Jaučiau, kad trūksta informacijos. O čia specializuota žemės ūkio buhalterija. Darbuotojos susidūrusios su viskuo, gali atsakyti į visus klausimus“, – pasirinkimą komentuoja ūkininkė.

„Ūkis šalia Marijampolės. Labai daug darbuotojų iš miesto. Dvejus metus situaciją gelbėjo karantinas, nes pagrindiniai darbuotojai buvo tie, kurie per karantiną neteko darbo. Jie atsakingiau dirba“, – sako ūkininkė ir priduria, kad šiemet darbuotojų paiešką pradėjo labai anksti.

Esant tokiai situacijai, ūkininkės tikslas – kuo mažiau rankų darbo. Todėl planuose – nauja didesnė, spartesnė fasavimo, pakavimo ir rūšiavimo įranga.

Išsamią publikaciją rasite agroakademija.lt