Vilniaus r. Nieko nėra neįmanomo. Tai įrodė trys seserys Anna, Halina ir Agata, po tėvo mirties likusios tvarkytis nemažame pieno ūkyje ir per trumpą laiką pakylėjusios veiklos rodiklius aukštyn. Sakytum, nieko ypatingo, jeigu ne viena aplinkybė – dvi iš seserų yra profesionalios muzikantės.

Ūkis registruotas jaunėlės Agatos Ursul, Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „Musica humana“ ir NIKO orkestrų smuikininkės, vardu, bet pirmuoju smuiku prie karvių griežia vyriausioji Anna Kijevič, profesionali smuiko mokytoja. Tik vidurinioji iš seserų Halina Petrulevič, baigusi pianino klasę, muzikės kelio nepasirinko – dirba banke.

Ūkis Kyviškėse nemenkas – 100 melžiamų karvių, su telyčiomis – apie 180 gyvulių, 400 ha žemės. Pernai A. Ursul ūkis tradiciniuose „Pienių“ apdovanojimuose pelnė trečiąją vietą tarp sparčiausiai augančių Lietuvos pieno gamintojų – parduoto pieno kiekio pokytis siekė 66 procentus.  

Kaip vienas kumštis dirbančios seserys, nuo vaikystės atsidavusios muzikai, per trumpą laiką perprato svarbiausius pieno ūkio vadybos niuansus ir ne vien… Kai reikėjo, pačios melžė karves.

„Ryte ūkininkės, po pietų – smuikininkės“, – juokiasi A. Kijevič. O kad veiklos ji turi per akis, išduoda netylantis telefonas. 

Teko viskuo domėtis ir mokytis

Amžinąjį atilsį S. Ursulas buvo stiprus ūkininkas, laikė ūkį ant savo pečių. Jam mirus dukros nežinojo, ko griebtis, trūko pasitikėjimo. „Bet susiėmėme. Nesinorėjo visko paleisti vėjais“, – savarankiško ūkininkavimo pradžią prisimena A. Kijevič.

Kad rūpesčių pieno ūkyje labai daug, Anna greitai suprato. „Pasikviečiau veterinarijos gydytoją Stanislavą Zacharevičių ir pradėjau klausinėti, nes nežinojau nieko nei apie karvių šėrimą, nei apie melžimą ar laikymą ir priežiūrą. Dabar pačiai juokas ima iš savo klausimų, atrodo, kaip galima nežinoti tokių dalykų, – juokiasi Anna. – Bet veterinarijos gydytojas kantriai viską aiškino ir atsakinėjo į kvailus klausimus.“

Seserys įsigijo bandos valdymo programą – įrankį, kuris taip pat gali atsakyti į daugelį klausimų, padeda stebėti produktyvumą, rujas, sveikatingumą ir daugelį kitų rodiklių. Anna nemažai laiko praleidžia analizuodama šiuos duomenis – valdydama informaciją jaučiasi daug tvirčiau. Jeigu būna neaiškių techninių dalykų, skambina Halinai – analitinis sesers mąstymas labai praverčia.

Pagerino produktyviausių karvių laikymo sąlygas

Gegužę ūkyje buvo primelžta 62 t pieno, vidutinis primilžis per dieną iš karvės – 26 l, per metus – apie 8 t pieno. Daug dėmesio skiriama pieno kokybei, riebalų ir baltymų kiekiui, už kuriuos mokami priedai.

Seserys paveldėjo aukštos veislinės vertės holšteinų karvių bandą. Gyvulių genetikai S. Ursulas skyrė labai daug dėmesio, vykdė holšteinų porų paranką, žiūrėjo, koks buliukas tinka konkrečiai karvei. Kai ūkininkas susirgo, sušlubavo ir karvių sveikatingumas, nes, pasak Annos, joms trūko priežiūros, kartais ir melžėjų atsakingumo. Tad dalį karvių teko išbrokuoti.

Bet į bandą jau atėjo labai gerų pirmaveršių, kurios per parą laktacijos pradžioje duoda ir po 42 l pieno. „Tai mūsų auksinė grupė“, – sako A. Kijevič. Dėl jų teko truputį pertvarkyti fermą, dabar jos laikomos laisvai. Pasitarus su konsultantais, šios karvės būna atnaujintoje tvarto dalyje su mocionu, bet į ganyklas jau neginamos. Tokiems pokyčiams paskatino pernai birželį gyvulius varginusi kaitra.

Karvės grupuojamos, gauna atskirus racionus, prieš veršiavimąsi joms daugiau kreikiama šieno. Anna juokiasi, kad su kiekviena vos ne pasikalbėti reikia, kaip ji jaučiasi, ar nieko netrūksta. Toks pasišventimas ir atsakingumas padeda pieno ūkiui eiti į priekį.

Daugelį metų S. Ursulo ūkio pieną supirkdavo viena iš didžiųjų šalies pieno perdirbimo bendrovių, tačiau seserys nusprendė palaikyti kooperaciją – įstojo į žemės ūkio kooperatyvą „Pienas LT“. Pasak Annos, joms patrauklu tai, kad ūkininkų kooperatyvas perdirba pieną ir kuria pridėtinę vertę.