Nieko nėra neįmanomo. Tai įrodė trys seserys Anna, Halina ir Agata, po tėvo mirties likusios tvarkytis nemažame pieno ūkyje ir per trumpą laiką pakylėjusios veiklos rodiklius aukštyn. Sakytum, nieko ypatingo, jeigu ne viena aplinkybė – dvi iš seserų yra profesionalios muzikantės.

Šviesios atminties Vilniaus r. ūkininkas Sergejus Ursulas lygiai prieš dešimt metų teigė, kad nepuoselėja vilčių, jog kuri nors iš trijų dukterų imsis žemės ūkio. Kai prieš pusantrų metų po užklupusios ligos jis mirė, ne kuri nors viena, o visos trys ryžtingai pasakė, kad pieno ūkio neatsisakys.

Ūkis registruotas jaunėlės Agatos Ursul, Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „Musica humana“ ir NIKO orkestrų smuikininkės, vardu, bet pirmuoju smuiku prie karvių griežia vyriausioji Anna Kijevič, profesionali smuiko mokytoja. Tik vidurinioji iš seserų Halina Petrulevič, baigusi pianino klasę, muzikės kelio nepasirinko – dirba banke.

Ūkis Kyviškėse nemenkas – 100 melžiamų karvių, su telyčiomis – apie 180 gyvulių, 400 ha žemės. Pernai A. Ursul ūkis tradiciniuose „Pienių“ apdovanojimuose pelnė trečiąją vietą tarp sparčiausiai augančių Lietuvos pieno gamintojų – parduoto pieno kiekio pokytis siekė 66 procentus.

Kaip vienas kumštis dirbančios seserys, nuo vaikystės atsidavusios muzikai, per trumpą laiką perprato svarbiausius pieno ūkio vadybos niuansus ir ne vien… Kai reikėjo, pačios melžė karves.

„Ryte ūkininkės, po pietų – smuikininkės“, – juokiasi A. Kijevič. O kad veiklos ji turi per akis, išduoda netylantis telefonas.

Pasak Annos, širdis neleido atsisakyti to, ką jų tėvas kūrė daug metų, nors net mama Vladislava Ursul, agronomė, buvo gana skeptiškai nusiteikusi pieno ūkio atžvilgiu, siūlė dukroms nevargti. „Sulaukėme daugybės žmonių geranoriškos pagalbos ir patarimų, konsultacijų, kaip tvarkytis. Dabar džiaugiamės, kad išsaugojome pieno ūkį“, – sako jau gana tvirtai gyvulininkystės ūkio vadžias laikanti A. Kijevič.

Teko viskuo domėtis ir mokytis

Amžinąjį atilsį S. Ursulas buvo stiprus ūkininkas, laikė ūkį ant savo pečių. Jam mirus dukros nežinojo, ko griebtis, trūko pasitikėjimo. „Bet susiėmėme. Nesinorėjo visko paleisti vėjais“, – savarankiško ūkininkavimo pradžią prisimena A. Kijevič.

Ūkininkavimas seserims nebuvo visai nepažįstama sritis, nes nuo mažens jos sukiojosi ūkyje, vasaromis padėdavo ir tėvams, ir seneliams – mamos tėvams, kurių žemę dabar ir dirba. Tačiau į pieno ūkio subtilybes Anna, Halina ir Agata niekada nesigilino, nors tėvas vis pasakodavo, kaip sekasi, šeima dažnai susitikdavo. Klausytis yra viena, o kai reikia pačiam daryti – visai kas kita. Kai pirmą dieną teko ateiti į fermą ir pradėti galvoti, ką daryti, klausimų buvo nemažai.

Kad rūpesčių pieno ūkyje labai daug, Anna greitai suprato. „Pasikviečiau veterinarijos gydytoją Stanislavą Zacharevičių ir pradėjau klausinėti, nes nežinojau nieko nei apie karvių šėrimą, nei apie melžimą ar laikymą ir priežiūrą. Dabar pačiai juokas ima iš savo klausimų, atrodo, kaip galima nežinoti tokių dalykų, – juokiasi Anna. – Bet veterinarijos gydytojas kantriai viską aiškino ir atsakinėjo į kvailus klausimus.“

Daug padėjo ir kai kurių įmonių, su kuriomis ūkis bendradarbiauja, konsultantai.

Seserys įsigijo bandos valdymo programą – įrankį, kuris taip pat gali atsakyti į daugelį klausimų, padeda stebėti produktyvumą, rujas, sveikatingumą ir daugelį kitų rodiklių. Anna nemažai laiko praleidžia analizuodama šiuos duomenis – valdydama informaciją jaučiasi daug tvirčiau. Jeigu būna neaiškių techninių dalykų, skambina Halinai – analitinis sesers mąstymas labai praverčia.

Dabar jau Anna gali kalbėti apie gyvulių produktyvumo kontrolės svarbą, pieno kokybės rodiklius, taip pat ir apie karvių sveikatingumą.

Pagerino produktyviausių karvių laikymo sąlygas

Gegužę ūkyje buvo primelžta 62 t pieno, vidutinis primilžis per dieną iš karvės – 26 l, per metus – apie 8 t pieno. Daug dėmesio skiriama pieno kokybei, riebalų ir baltymų kiekiui, už kuriuos mokami priedai.

Seserys paveldėjo aukštos veislinės vertės holšteinų karvių bandą. Gyvulių genetikai S. Ursulas skyrė labai daug dėmesio, vykdė holšteinų porų paranką, žiūrėjo, koks buliukas tinka konkrečiai karvei. Kai ūkininkas susirgo, sušlubavo ir karvių sveikatingumas, nes, pasak Annos, joms trūko priežiūros, kartais ir melžėjų atsakingumo. Tad dalį karvių teko išbrokuoti.

Bet į bandą jau atėjo labai gerų pirmaveršių, kurios per parą laktacijos pradžioje duoda ir po 42 l pieno. „Tai mūsų auksinė grupė“, – pabrėžia A. Kijevič. Dėl jų teko truputį pertvarkyti fermą, dabar jos laikomos laisvai. Pasitarus su konsultantais, šios karvės būna atnaujintoje tvarto dalyje su mocionu, bet į ganyklas jau neginamos. Tokiems pokyčiams paskatino pernai birželį gyvulius varginusi kaitra.

„Auksinės grupės“ karvėms duodamas atitinkamas racionas, nes Anna jau žino, kas yra ketozė – produktyvūs gyvuliai sirgo šia liga dėl energijos trūkumo pašaruose. Kai atsinaujins didžioji bandos dalis, tikimasi, kad didės ir bendras bandos produktyvumas.

Karvės grupuojamos, gauna atskirus racionus, prieš veršiavimąsi joms daugiau kreikiama šieno. Anna juokiasi, kad su kiekviena vos ne pasikalbėti reikia, kaip ji jaučiasi, ar nieko netrūksta. Toks pasišventimas ir atsakingumas padeda pieno ūkiui eiti į priekį.

Moteris šventai laikosi tėvo taisyklės, kuri jo ranka įrašyta veršingumų žurnale – negalima karvių sėklinti anksčiau negu 50 dienų po veršiavimosi. Bet labai produktyvių karvių, duodančių po 40 l ir daugiau pieno, laktacija būna ilgesnė, jų sėklinti neskuba. Tinkamai parenkant poras, subalansavus racioną, ne tik karvės, bet ir telyčios veršiuojasi nesunkiai.

Seserys išmoko rūpintis veršeliais, ypač Agata, kai tik gali, sukasi prie jų, atlekia jiems pieną pašildyti. „Viską darome bendromis jėgomis“, – tikina A. Kijevič.

Dėl geros pieno kainos galima planuoti investicijas

Iš pradžių, kai nežinojo, ko griebtis, seserys apie pieno kainas net negalvojo – svarbiausia buvo tinkamai pašerti karves ir turėti, kuo šerti. Pusmetį dar naudojo atsargas, bet artėjo vasara ir reikėjo pačioms galvoti, kaip ir kiek pašarų paruošti. Padėjo S. Ursulo dešiniąja ranka buvęs Henrikas Krukovskis. Dabar jau Halinos vyras Jaroslavas Petrulevičius perėmė pašarų gamybos rūpesčius, jam padeda Annos vyras Danielis Kijevičius ir 19-metis sūnus Davidas.

Ūkyje dirba ne vien šeimos nariai, bet ir 6 samdomi darbininkai, du iš jų – ukrainiečiai. Ūkio valdytojo pareigos patikėtos J. Petrulevičiui.

Karvių racionas Annai iš pradžių buvo didžiausias iššūkis, bet, padedama specialistų, perprato jo subtilybes. Melžiamų karvių racioną sudaro šienas, šienainis, kukurūzų silosas, kombinuotieji pašarai iš savo užaugintų grūdų, daugiausia – iš miežių.

Ūkyje buvo dvi melžėjos, bet reikėdavo kartais jas pakeisti. Tad Anna išmoko melžti karves, paruošti tešmenį melžimui, įvertinti jo būklę. Prasidėjus vaikų vasaros atostogoms, Anna fermoje būna nuo ryto iki vakaro. „Nesu ūkininkė tik popieriuje“, – šypsosi ji.

Kai seserys išsiaiškino svarbiausius dalykus, pagavo ir niuansus, pradėjo galvoti apie ūkio plėtrą. „Smagu dirbti, kai yra pieno paklausa ir gauni atsaką“, – sako Anna, turėdama galvoje geras pieno supirkimo kainas. Halina priduria, kad, nepaisant padidėjusių energijos ir visų kitų kainų, ūkis kol kas sugeba dirbti rentabiliai, bet gauto pelno nepakanka rimtoms investicijoms, o jų reikia.

„Kol tokios geros pieno supirkimo kainos, protingai investuojant, galima svarstyti ūkio modernizavimo planus. Tik dar reikia apgalvoti finansus ir įvertinti savo galimybes“, – kalba Halina. Ekonominiai reikalai – jos sritis.

Pradžia buvo nedidelės investicijos iš ūkio uždirbtų lėšų. Be jau minėtos vienos tvarto dalies pertvarkos, įsigijo ir naują pieno šaldytuvą, nes senojo nebeužteko, pakeitė fermos stogą. Kol kas karvės laikomos pririštos, šiltuoju metų laiku išleidžiamos į ganyklas, yra ir mociono aikštelės. Svajonėse – nauja palaido karvių laikymo ferma, bet artimesniuose planuose – tvarto rekonstrukcija su nauja melžimo aikštele. Dabar karvės melžiamos į pieno liniją.

Seserys kol kas nutarė nesikreipti ES paramos, bent jau kol nesibaigė paskutinės ūkio modernizavimo paramos, už kurią pirko traktorių, kitos technikos, įsipareigojimai. Susitarė, kad žiūrės, kaip seksis, o vėliau bus matyti. Bet jau dabar iš Annos nuotaikos aišku, kad ji nelinkusi atsisakyti pieno ūkio, juolab kad ji pakeitė ir pieno supirkimo bendrovę.

Daugelį metų S. Ursulo ūkio pieną supirkdavo viena iš didžiųjų šalies pieno perdirbimo bendrovių, tačiau seserys nusprendė palaikyti kooperaciją – įstojo į žemės ūkio kooperatyvą „Pienas LT“. Pasak Annos, joms patrauklu tai, kad ūkininkų kooperatyvas perdirba pieną ir kuria pridėtinę vertę.

„Matau visas rinkos naujienas, skaitau straipsnius. Metus laiko stebėjau šio kooperatyvo veiklą, kol apsisprendžiau“, – taip sprendimą pagrindžia A. Kijevič.

Praverčia verslumo gyslelė

Ant Jaroslavo Petrulevičiaus pečių – 900 ha žemės. Be seserų ūkio valdomų 400 ha, likęs ir 500 ha tėvo augalininkystės ūkis. „Nors ir agronomė, mama viena jame nesusitvarkytų, tad visi padedame“, – sako A. Kijevič.

Žolėms, šienaujamoms pievoms skirta 120 ha, 30 ha auga dobilai, pašarams taip pat sėjama 140 ha žieminių ir vasarinių miežių, 50 ha – kukurūzų. Pardavimui sėjama 220 ha rapsų, 330 ha kviečių, 120 ha grikių.

Pirmosios žolės derlius buvo ne itin geras. Pirmiausia pakenkė šaltas ir sausas pavasaris, o su žoliapjūte prasidėjo ir lietūs, į kai kurias pievas įvažiavusi technika nebegalėjo išvažiuoti.

Kukurūzus J. Petrulevičius tręšia mėšlu, tad jie auga puikiai. „Viena bėda, kad su karvių mėšlu į laukus patekusios sėklos sudygsta, ir jas kukurūzuose reikia naikinti su brangiomis cheminėmis priemonėmis“, – pastebi Jaroslavas.

Žemių derlingumas vos 28 balai, tad be trąšų neišsiversi. Halina giria vyrą. „Jis turi verslumo gyslelę ir yra įžvalgus – trąšų nusipirko pernai“, – sako ji. Be to, Jaroslavas ir grūdų pernai nepardavė – visus laikė iki paskutinės minutės ir tai leido gerai uždirbti.

Seserys – vieningos lyg kumštis

Agatos Ursul ūkis įkurtas pasinaudojus parama jauniesiems ūkininkams, bet, kol galėjo, ūkiu daugiausia rūpinosi tėvas.

Neseniai baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Agata pripažįsta negalvojusi, kad taip greitai teks pradėti rimtai ūkininkauti, jai labiau rūpėjo smuikininkės karjera. Vis dėlto ir ji nėra tik „popierinė“ ūkininkė – vasaromis, kai turėdavo laisvo laiko, nuolat būdavo ūkyje, tėtis išmokė ir traktorių vairuoti, nors jam iš tiesų svarbiau buvo dukters muzikinė karjera. „Tėčio pastangos nenuėjo veltui“, – sako ūkininkaujanti smuikininkė.

Muzikiniu keliu visas tris dukras nukreipė S. Ursulas, turėjęs dvi aistras – gyvąją gamtą ir muziką. Smuiku groja ir abi Halinos dukros, du vyresnieji Annos sūnūs, tik jauniausias pasirinko savo tėvo D. Kijevičiaus instrumentą – trimitą.

Dviejų agronomų, Lietuvos lenkės ir iš Odesos kilusio moldavo šeimoje gimusios seserys yra vieningos lyg kumštis, su pietiečiams būdingu temperamentu, pasiginčyti dėl dalykinių sprendimų jos nevengia – juk ginčuose gimsta tiesa. Bet, kai reikėjo, visos ir melžė, ir tvartus valė. Net ir Agata, kurią vyresnėlės stengiasi pasaugoti, palepinti, – juk už seseris jaunesnė 19 ir 17 metų, nesikratė jokių darbų.

Į žemės ūkį linkęs ir šiemet mokyklą baigęs vyriausiasis A. Kijevič sūnus Davidas, tarp jo svarstomų pasirinkimų, kur studijuoti, yra VDU Žemės ūkio akademija.

Ūkio įkūrėjas S. Ursulas, dukras palydėjęs muzikos, o ne žemės ūkio keliu, kažin ar slapčiausiose svajonėse galėjo tikėtis, kad ateityje šios sritys viena kitai visai netrukdys.