Babtai, Kauno r. Jau dveji metai kaip dr. Loreta Buskienė mokslininkės darbą LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute iškeitė į savą verslą – dabar ji su sūnumis puoselėja medelyną ir puikiai žino, kaip išauginti kokybiškus ir paklausius sodinukus.

Šį pavasarį iš Buskų medelyno pirmiausiai buvo išgraibstyti persikų ir abrikosų sodinukai, mat kelios žiemos iš eilės buvo švelnios, o vasaros palankios persikų ir abrikosų derėjimui. Žmonės pamatė, kad ir mūsų klimato sąlygomis gali užsiauginti skanių šių pietinių kraštų augalų vaisių, tik, žinoma, reikia atsirinkti veisles, pritaikytas atšiauresnėms mūsų šalies orų sąlygoms.

Dar vienas populiarus sodinukų segmentas – koloninių formų obelys. Anksčiau buvusios daugiau dekoratyviniu sodybos akcentu, dabar selekcininkų ištobulintos koloninės obelys veda ir tikrai skanius vaisius, todėl yra vienos geidžiamiausių vaismedžių nedideliuose sklypuose prie namų ir kotedžų.

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos užduoda pirkėjai – kada geriau sodinti įsigytą medelį, per delčią ar per pilnatį? Loreta sako, kad tikslaus atsakymo į šį klausimą ji neturi, bet visiškai atmesti mėnulio įtakos augalų augimui negalima, juk ne veltui žmonės nuo seno į tai kreipdavo dėmesį. „Matyt, reikės atlikti eksperimentų su sodinimo laiku, kad žinočiau, ką pirkėjams patarti“, – šypsosi medelyno savininkė.

Meilę žemei ir sodams paveldėjo

Mokslinė Loretos Buskienės karjera tęsėsi 34 metus, nuo tada, kai ji, baigusi agronomijos studijas, 1985 m. pradėjo dirbti Babtuose,Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. „Mano kelrodės žvaigždės į sodininkystės pasaulį buvo mūsų skyriaus vedėjas, žemaūgių sodų pradininkas Lietuvoje Algimantas Kviklys ir mano tėvelis Bronius Švitra, kuris vadovavo Mičiurino sodininkystės ūkiui Klausučiuose, Jurbarko rajone“, – sako Loreta.

Meilę žemei ir sodui, kurią paveldėjo iš tėvelio, Loreta perdavė ir savo vaikams. „Kartą, dar nedideli būdami, senelio sode pamatę vešliai užaugusias avietes, Andrius ir Giedrius susižavėję sušuko: „Na ir Poliana!” Mes, suaugusieji, susižvalgėme, o mano tėvelis tarstelėjo, kad berniukai tikri sodininkai auga, nes iš karto aviečių veislę atpažino. Valgant kokį obuolį ar trešnę, sūnums visada buvo įdomu, ne tik, ar jie skanūs, bet ir kokia tai veislė“, – su šypsena prisimena Loreta.

Loreta Buskienė sako, kad išėjimas iš mokslo į verslą buvo labai apgalvotas, vis tik nostalgijos moksliniam darbui išvengti nepavyko

Dirbdama institute, mokslininkė daugiausia gilinosi į aviečių auginimo technologijas, tačiau ją visada labai domino ir įvairios vaismedžių veislės, jų ypatumai. Važinėjant po Lietuvą bei kaimynines užsienio šalis ir bendraujant su sodininkais ir ūkininkais, vis didėjo susidomėjimas versline sodininkyste.

„Darbas institute man davė labai daug. Teko nemažai pakeliauti, turėjome gausybę tarptautinių projektų, ir tai labai išplėtė akiratį, o nuolatinis lankymasis gamybiniuose sodininkystės ūkiuose leido suprasti, ko labiausiai reikia augintojams, su kokiomis problemomis jie susiduria“, – sako Loreta ir prisipažįsta, kad pirmi metai be mokslinio darbo buvo labai nelengvi, aiškiai jautėsi, kad kažko trūksta.

„Institutas mano širdyje buvo ir bus, iki šiol šiltai bendrauju su kolegomis. Tyrimus ir toliau darau, tik dabar jau savo laukuose“, – šypteli Loreta. Buskų šeima savo sode visą laiką augino vaismedžius ir uogakrūmius, įsiveisė nemažą avietyną. Įvairių vaismedžių ir vaiskrūmių kolekcija sode vis plėtėsi, kol vaismedžių sodinukų dauginimas tapo šeimos verslu. Ilgainiui į jį įsitraukė ir marti Toma, ir net mažoji anūkėlė Vakarė, kuri labai mėgsta vaikštinėti su laistytuvėliu tarp sodinukų.

„Man, kaip mokslininkei, visada labai įdomu išbandyti naujas veisles, nors visada turime ir senų, jau išbandytų ir gerai žinomų veislių sodinukų. Beje, dabar labai populiarios senosios obelų veislės Paprastasis antaninis, Bogatyr – jų nori įsigyti ne tik mėgėjai, bet ir profesionalūs sodininkai, kurie užsisako medelių dideliais kiekiais“, – pastebi L. Buskienė.

Koloniniai vaismedžiai – naujausia mada

Pasak Loretos, pastaruoju metu itin paklausūs tapo koloniniai vaismedžiai. Juos dažniausiai renkasi pirkėjai, kurie įsigyja kotedžą ir turi nedaug žemės, bet nori turėti savo sodelį – jie perka po 10–15 obelaičių vienu metu. Koloninių obelų yra daugybė veislių, o obuoliai tikrai gero skonio.

„Tai, galima sakyti, tinginių obelėlės, nes pasodinai – ir auga, genėti faktiškai nereikia. Kažkada koloninės buvo daugiau dekoratyvinės obelys (dominavo visų gerai žinoma veislė Arbat), tačiau dabar yra sukurta daug latviškų, rusiškų, vokiškų veislių, kurios sunokina skanius vaisius“, – patikina Loreta.

Ji sako, kad sodinant kolonines obelaites gyvatvorei, tarp medelių reikėtų palikti 0,7 m atstumus, o sodelyje paliekami 1 m atstumai. Galima rinktis iš vasarinių, rudeninių ir žieminių koloninių obelaičių veislių.

„Didelį susidomėjimą koloninėmis obelaitėmis lemia tas faktas, jog žmonės jau įsitikino, kad jos ne tik gražios, bet ir veda skanius vaisius. Augintojai labai greitai vieni per kitus susižino naujienas ir ieško būtent tokių vaismedžių“, – sako Loreta. Ji priduria, kad sparčiai populiarėja ir koloninės trešnių veislės – medelis būna kone perpus mažesnis negu įprastos trešnės, bet dera gausiai.

„Mes turime koloninę trešnių veislę Silva. Ji patraukli tuo, kad anksti pradeda derėti ir yra savidulkė“, – sako medelyno savininkė. Yra ir koloninių slyvų, kriaušių, bet jų veislių pasirinkimas dar palyginti siauras.

Labai perkamas augalas – šilauogės. Jas žmonės stengiasi įsigyti kuo vyresnes, tarkime, ketverių metų, nes tokios jau pasodinimo metais dera. Populiariausios ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo veislės, kad iki rudens šalnų spėtų sunokti uogos.

Nemažai sodinukų auginami vazonuose su uždara šaknų sistema ir gali būti sodinami į nuolatinę augimo vietą bet kuriuo metu

Neblogai perka ir valgomuosius sausmedžius, bet šių augalų reikia įsigyti ne vieną, o bent jau du skirtingų veislių, nes jie kryžmadulkiai. Sausmedžiai derėti pradeda labai anksti, jau dvejų metų sodinukai krauna žiedelius ir nokina uogas.

Sodybai papuošti ir uogoms auginti labai tinkami kamieniniai serbentai ir agrastai. „Labai gražu, kai į vieną kamieną įskiepijami baltieji ir raudonieji arba raudonieji ir juodieji serbentai – toks krūmas atrodo tikrai neįprastai ir įspūdingai“, – sako Loreta. Sodybos puošmena gali tapti ir svyrantis šilkmedis: jo labai gražūs šviesiai žali, tarsi šilkiniai, lapai, ir skanios juodos uogos.

Visą laiką populiarios remontantinės avietės. Tarkime, lenkiškos Polonez – skoniu ir aromatu labai primena miško avietes. Ieškantiems paprastų vasarinių aviečių, Loreta rekomenduoja Glen ample – tai angliška veislė, kuri patraukli stambiomis (8–10 g), aromatingomis, skaisčiai raudonos spalvos uogomis, ilgai išlaikančiomis kokybę po nuskynimo.

Keturių asmenų šeimai Loreta rekomenduoja įsigyti apie 20 aviečių daigų. Su tokiu kiekiu sodinukų užsodinama 50-60 cm pločio ir 10 metrų ilgio juosta, kuri ilgainiui susiformuoja į derlingą avietyną.

Loreta Buskienė neseniai įsigijo erdvią sodybą, kurią susitvarkė kaip nuolatinę prekybos sodinukais vietą. Čia daug augalų, kurie auginami vazonuose (su uždara šaknų sistema) – jie gali būti persodinami į nuolatinę augimo vietą bet kuriuo laiku, nebūtinai tik ankstyvą pavasarį ar rudenį. Didelis dėmesys medelyne skiriamas sodinukų kokybei ir sveikatingumui, fitosanitarinę kontrolę sistemingai vykdo Valstybinė augalininkystės tarnyba, medelynas yra atestuotas dauginamosios medžiagos tiekėjas.

MŪ inf.