Pasvalys. Ūkininkas Petras Šimkus šį rudenį pasėjo 250 ha žieminių kviečių ir 65 ha žieminių rapsų. Tai optimalus žiemkenčių plotas 430 ha ūkiui. Javai, ir rapsai žiemą pasitiko gerai pasiruošę, augalai sveiki ir stiprūs.

„Tokio javų išsikrūmijimo per visą ūkininkavimo laiką neprisimenu. Rapsų pasėliai irgi tankūs ir vešlūs“, – sako Joniškėlio apylinkių seniūnijos Valdeikių kaime ūkininkaujantis P. Šimkus ir priduria, kad dėl šilto oro rudenį rapsai augo itin sparčiai, net du kartus teko naudoti augimo reguliatorius, kad augalai iki žiemos neperaugtų.

Dabar pasėliai jau po sniegu – ant laukų šiomis dienomis susiformavo 12–15 cm sluoksnio sniego danga. Kol kas viskas klostosi tarsi iš sėkmingo ūkininkavimo vadovėlio, tačiau kaip augalai peržiemos, P. Šimkus spėlioti nesiima, nes pavasaris dar labai toli. Ne viskas priklauso nuo žmogaus įdėto darbo – daug ką žemės ūkyje lemia gamta. O ji, deja, pastaraisiais metais žemdirbių nelepino.

Investicijos į džiovyklą ir vėl atidedamos

Pastarieji dveji metai buvo ypatingai sunkūs. Kaip sako ūkininkas – nekomerciniai... Teko ir vėl nukelti jau trečius metus planuojamą investiciją į grūdų džiovyklą. P. Šimkus skaičiuoja, kad per tokią sudėtingą javapjūtę, kokia buvo 2016 m., jis grūdų džiovinimui ir valymui išleido apie 50 tūkst. eurų. Galima sakyti, kad tiek kainuotų pusė jo išsvajotos džiovyklos. Tačiau kol kas ir vienaip, ir kitaip dėliodamas skaičius, ūkininkas vis dar nesiryžta investuoti į džiovyklą – šį projektą nukelia ateičiai.

Ne taip paprasta sukurti visą ūkio infrastruktūrą. Galbūt paprasčiau tiems, kurie ūkininkauti pradėjo turėdami bent minimalią bazę, o P. Šimkus yra iš tų žemdirbių, kurie ūkį kurti pradėjo lygioje vietoje, kaip sakoma – nuo nulio. Gal todėl ir nuosavos žemės jis turi palyginti nedaug. Šiemet, pasiėmęs paskolą, nupirko 7 ha, vienas hektaras atsiėjo 6000 eurų.

Ūkininkas sako, kad dar pavyko palyginti gerą kainą suderėti, nes Joniškėlio apylinkėse vidutinė žemės kaina dabar laikosi apie 7000 eurų. Aukštą žemės kainą palaiko didelė konkurencija, mat čia daug stiprių ūkių aplinkui, o ir žemės derlingos.

„Žinote, mano amžiuje taip brangiai pirkti žemę jau rizikinga. Skaičiuoju, kad mokant tokią kainą, žemė atsipirks tik maždaug po 20 metų“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad į žemę ko gero labiau apsimoka investuoti jauniems, o jis būtų labai laimingas, jei iki pensijos pavyktų turėti 100 ha nuosavų plotų.

Agronomo žinios svarbios ūkininkaujant

Petras Šimkus– žemaitis, užaugęs Kelmės rajone, Užventyje. Baigęs technikumą Rietave ir trejus metus atitarnavęs laivyne, pradėjo dirbti Ginkūnų daržininkystės padalinyje. Agronomo diplomą gavo vėliau, 1986-aisiais, po neakivaizdinių studijų tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Daugiau kaip 10 metų Joniškėlio bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje dirbo vyriausiuoju agronomu, o nuo 1999 m. išėjo ūkininkauti. Kitąmet bus lygiai 20 metų, kaip jis valgo ūkininko duoną.

Augalininkystės ūkio pagrindą sudaro kviečiai, rapsai, salykliniai miežiai. Būtinybė įgyvendinti žalinimo reikalavimus P. Šimkų paskatino didinti žirnių ir pupų plotus. 2017 m. pupiniai augalai užėmė šiek tiek per 40 ha, o štai šiemet žalinimo užskaitai jis pasirinko pūdymus. Būdamas profesionalus agronomas jis nusprendė, kad pupinių augalų be augalų apsaugos produktų auginti neverta, nes derliaus iš jų nebus.

Net ir būdamas specialistas, P. Šimkus prisipažįsta, kad neretai tenka gerokai pasvarstyti ieškant tinkamiausio sprendimo saugant pasėlius nuo ligų ir kenkėjų, renkantis vieną ar kitą pesticidą.

„Ypač viskas galvoje susipainioja, kai grįžti iš įvairių įmonių organizuojamų seminarų ir lauko dienų. Nežinai ko griebtis: atrodo, visi produktai vienas už kitą geresni, – šypteli ūkininkas. – Vis tik dažniausiai pasikliauju tais produktais, kuriuos jau esu išbandęs ir žinau, kad gerai suveikė pernai ar užpernai“.

Pasinaudodamas ES parama, ūkininkas yra įsigijęs traktorių ir skutiklį. Visa kita technika pirkta ūkio lėšomis. Didelis dėmesys ūkyje skiriamas kokybiškam žemės dirbimui. Tenka prisitaikyti prie skirtingos sudėties dirvožemių: yra ir sunkesnių molių (arčiau Joniškėlio), ir lengvesnių žemių, ir durpynų – pastarųjų per pusšimtis hektarų. Durpynuose tinka auginti vasarinius kvietukus, kvietrugius, o štai apie miežių auginimą ten geriau nė negalvoti: jie durpynuose išgula, išgriūva stiebai.

Realybė jau paneigė posakį, kad dvejų blogų metų iš eilės nebūna – prasti buvo ir 2016-ieji, kai per javapjūtę teko gaudyti kiekvieną sausesnę valandą, ir 2017-ieji, kai rudeniniai lietūs trukdė sėją, ir 2018-ieji, kai dėl sausros reikėjo tenkintis maždaug 30 proc. mažesniu derliumi.

Tad ūkininkas Petras Šimkus, puošdamas savo išpuoselėtą sodybą (beje, šiemet laimėjusią III vietą Pasvalio rajono gražiausių sodybų konkurse) kalėdinėmis girliandomis ir laukdamas didžiųjų metų švenčių, viliasi – 2019-ieji ir jam, ir visiems šalies žemdirbiams bus geresni ir dosnesni.

MŪ inf.