Zarasų r. Santūrumu išsiskiriantis Gintaris Petrėnas mažai kalba, bet daug daro. Jo įkurtas kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“ ir to paties pavadinimo prekės ženklas jau gerai žinomas Lietuvoje, vos per kelerius metus įdiegta visa trumpoji maisto grandinė.

Iš tarmės atrodo, kad Gintaris – tikras aukštaitis. Bet jis gimė ir augo Kaune, baigė Veterinarijos akademiją ir, 1986-aisiais pagal paskyrimą atvykęs dirbti į Samanius (Zarasų r.) Latvijos pasienyje, čia giliai įleido šaknis. Dirbo tarybiniame ūkyje vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, vedė vietinę Liną, griuvus kolūkiams, pradėjo dirbti privačiu veterinarijos gydytoju. Apylinkėse vyraujant tik smulkiems ūkiams, vėliau ir jiems pradėjus trauktis, netrukus Gintaris pats ėmėsi ūkinės veiklos.

Nemažai metų Petrėnai laikė melžiamas karves, turėjo 25 piendavių bandą, priklausė kooperatyvui. Nesibaigiant nuolatinėms pieno sektoriaus problemoms, Gintaris pamažu pradėjo keisti ūkio kryptį – pasuko į mėsinę gyvulininkystę. Bet pienines laikė iki tol, kol susiformavo tokia mėsinių galvijų banda, kuri jau galėjo duoti ekonominę naudą. Tai įvyko tik prieš 5 metus ir būtent tą laiką augintojas vadina mėsinių galvijų ūkio pradžia.

Dabar G. Petrėno šeimos ūkis – apie 160 mėsinių galvijų banda, kurią sudaro grynaveisliai angusai, jų mišrūnai ir keliolika Tyrolio pilkųjų bei jų ir angusų mišrūnų

Laipteliu aukštyn jis palypėjo įkurdamas galvijų augintojų kooperatyvą „Sartų lankų jautiena“, kurio paskutinysis plėtros etapas buvo kavinės atidarymas Zarasuose. Taigi, dabar kooperatyvui priklausantys ūkininkai patys augina, išpjausto mėsą, be tarpininkų parduoda, o savo mėsos patiekalus kavinėje patiekia tiesiai vartotojams. Tokios maisto grandinės, Gintario žiniomis, daugiau nėra ir kitose Baltijos šalyse.

Tai istorija, kaip, pasitelkus įžvalgą, išmintį, ryžtą ir drąsą, nedidelį ūkį galima paversti sėkmingai dirbančiu ir darbo vietas kuriančiu kooperatyvu.

Galvijai auginami ant žalienų

Pradėjęs auginti mėsinius galvijus, kaip pats sako, nuo nulio, Gintaris pirmiausia įsigijo mišrūnų – iškart nusipirkti grynaveislę bandą labai brangu. Išbandė įvairias veisles – hailendų, limuzinų, šarolė, švicų, herefordų, simentalių ir kitų. Bandė, žiūrėjo, kurie galvijai geriausiai auga jo žemėse. Užtruko maždaug penkerius metus, kol išsirinko angusų veislę, o galutinai apsisprendė nuvykęs į kelis Čekijos ūkius, kur ūkininkaujama panašiomis sąlygomis. Angusai – ekstensyvi, nereikli pašarams, ištverminga veislė, ganytis nenašiose Zarasų krašto žemėse šiems galvijams – kaip tik.

Ūkyje likusios mišrūnės karvės kergiamos su angusų buliumi ir jų kelių kartų palikuonys jau turi daug grynaveislių kraujo. Ūkyje suformuota ir veislinė banda, kuri jau didesnė negu mišrūnų ir dar didinama – visos grynaveislės telyčios paliekamos ūkyje. Galvijams ūkyje sudarytos puikios sąlygos, ganyklose yra daugybė apaugusių vietų, kur jie gali pasislėpti karštą vasaros dieną, o labiau susispietę lengviau apsisaugo nuo šią vasarą ypač puolančių kraujasiurbių.

Prieš kelerius metus G. Petrėnas įsigijo Tyrolio pilkųjų. Jie ganosi kalvotoje vietovėje, kur gali jaustis beveik kaip gimtojoje Šveicarijoje. Šios veislės galvijų augintojas įsigijo turėdamas ambicingų planų – juos veisti persodinant geriausių angusų bulių embrionus. Tokie planai niekur nedingo, tik dėl laiko stokos vis atidedami. „Bet tikrai tai padarysiu“, – patvirtina ketinimus. Dabar bandoje yra 10 grynakraujų Tyrolio pilkųjų žindenių, o jų prieauglis – angusų buliaus vaikai. Bet su angusu kryžminta Tyrolio pilkųjų telyčia, sako Gintaris, gana maža, smulki, gali būti, kad šias veisles kryžminti tarpusavyje netinka, heterozės efektas nepasireiškė. Mišrūnams buliams reikėjo beveik 2 metų, kad pasiektų 500 kg svorį. „Gali būti, kad Tyrolio pilkiesiems reikia papildomai duoti koncentruotųjų pašarų, nes jiems per skurdūs vietovės žolynai. Tačiau šiaip veislė gera, karvės labai pieningos, kasmet visos be problemų veršiuojasi. Tai stiprūs, ištvermingi gyvuliai“, – Gintaris nežada jų atsisakyti.

Maždaug pusę visų gyvulių sudaro karvės žindenės. Buliukai kastruojami ir auginami mėsai. Kadangi auga ganyklose su motinų pienu, kastruotų buliukų augimo intensyvumas, pasak ūkininko, beveik nesiskiria nuo nekastruotų. O kastruoja dėl mėsos kokybės – kastratai anksčiau pradeda kaupti riebalus, jų mėsa minkštesnė. Nors ūkininkauja ekologiškai, ūkio G. Petrėnas nesertifikavo – nemato reikalo, nes biurokratizmo daug, o naudos, sako, mažai.

Sukūrė jau 8 darbo vietas

Gintaris tiki kooperacijos idėja, todėl, pradėjus auginti mėsinius galvijus, mintis apie kooperatyvą atsirado labai greitai, nors kooperacija šiame sektoriuje dar labai retas reiškinys. Pabandęs skersti pirmuosius savo užaugintus galvijus ir pats prekiauti jų mėsa, ūkininkas suprato, kad tam reikia daug laiko, be to, norint išlaikyti pirkėjus, mėsą reikia tiekti stabiliai.

„Taigi, reikėjo turėti daugiau galvijų. Išeitys buvo dvi – statyti fermą, auginti intensyviai, šerti koncentruotaisiais pašarais, bet tuomet, mano įsitikinimu, jau ne galviją užauginsi. Antroji išeitis – susikooperuoti keliems ūkininkams. Šis būdas atrodė patrauklesnis, tad pabandžiau pakalbinti vieną kitą ūkininką“, – prisimena G. Petrėnas kūrimosi pradžią. Iškart įžvelgęs maisto grandinės efektyvumą, žingsnis po žingsnio su kolegomis pradėjo ją diegti.

Kooperatyvo modelis pasiteisina, narių skaičius nuo 5 padidėjo iki 9. Kai kurie jų į mėsinę gyvulininkystę perėjo iš avininkystės, pieno ūkių, bet visi, pasak Gintario, individualiai stiprūs ūkininkai ir asmenybės, kurie anksčiau net nebūtų patikėję, kad ryšis kooperuotis. Tačiau būtent tai ir tapo jų stiprybe – visi kartu tariasi ir priima sprendimus. Jie nesusiję giminystės ryšiais – keli vienos šeimos narių ūkiai kooperatyve yra kaip vienas. Dėl esminių dalykų, sako Gintaris, visi sutaria gana lengvai, daugiau ginčijasi dėl detalių.

Plečiasi pamažu. „Žengęs vieną žingsnį, pamatai, koks turi būti antras. Taip ir einame į priekį – žingsnis po žingsnio. Bet žingsniai jau didesni“, – sako kooperatyvo vadovas ir atskleidžia, koks turėtų būti kitas jų plėtros etapas – nebepirkti jokių paslaugų iš šalies, viską daryti patiems. Kooperatyvo nariai skerdyklos paslaugas perka individualiai, o kooperatyvui, kuris turi mėsos išpjaustymo cechą, parduoda skerdenas. Per savaitę skerdžiami du galvijai. Gamybos apimtys didėja – iš pradžių buvo skerdžiamas tik vienas per dvi savaites.

Kooperatyvas taip pat perka mėsos gaminių gamybos paslaugas, nes parduodama ne tik šviežia jautiena, bet ir dešros bei dešrelės. „Mus sieja mėsos išpjaustymo cechas ir realizacija. Kai įsigysime skerdyklą ir mėsos gamybos cechą, visa grandinė bus uždaryta“, – tokią netolimos ateities viziją mato G. Petrėnas.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.