Panevėžys. Laukuose pilamas ar nemokamai dalijamas pienas – pieno ūkių desperacijos ženklas, o beviltiškumas apima ne tik smulkius ar vidutinius, bet ir stambius ūkius, žemės ūkio bendroves.

„Daugelis mane pažįstančių ir bendrovės augimą stebinčių žmonių gali patvirtinti, kad esu neužmušama optimistė, kuriai kuo sunkiau, tuo lengviau, nes tikiu, jog nieko nėra neįveikiamo. Bet šįkart pesimizmas apima ir mane“, – sako žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ vadovė Oksana Puronaitė.

Situaciją pieno sektoriuje, kai dėl neaiškių priežasčių nuo lapkričio pradėjusios mažėti pieno supirkimo kainos vasarį krito 50 proc., ji vadina visiška nežinomybe, kuri verčia abejoti savo kompetencija, kelis dešimtmečius kurto ir modernizuoto ūkio reikalingumu, sunkaus ir nuoseklaus darbo prasme.

Ji sutinka, kad pagal pasaulines tendencijas kaina, kaip ir kitose šalyse, galėjo kristi 10–15 proc., bet ne taip drastiškai. Pasak jos, tai absoliuti destrukcija, tapsianti daugelio šeimų ir pieno ūkių tragedija.

Būti ar nebūti?

„Sunku suvokti, kas šiuo metu vyksta, nes šis nestabilumas, kurį greičiausiai sukelia karteliniai susitarimai, verčia abejoti savo kompetencija, galvoti, kad nemoki dirbti, nes viskas, ką darai, paverčiama visiškais niekais. Pirmą kartą apėmė toks jausmas, kad viską darėme neteisingai“, – nusivylimo neslepia bendrovės vadovė.

Ji pripažįsta, kad ne vienus metus darytos ir vis dar tebesitęsiančios investicijos, įgyvendinami pieno ūkio modernizavimo projektai, kurie turi padėti ūkininkauti tvariau, našiau ir pelningiau, šiuo metu gąsdina ir didina nerimą dėl ateities perspektyvų.

Nors planuodama investicijas bendrovė rėmėsi net blogu scenarijumi, tačiau tokios situacijos, kokia yra dabar, nenumatė.

„Mūsų pajamos dėl kritusių supirkimo kainų sumažėjo 120 tūkst. eurų. Tad dabar iš pinigų, kuriuos gauname už pieną, galime tik pašerti karves, sumokėti paskolas ir viskas. Iš ko mokėti už energijos išteklius, atlyginimus? Kaip ir už kokias lėšas baigti investicinį projektą, kuris šiuo metu įgyvendintas apie 70 procentų?“ – svarsto bendrovės, kurioje pluša 50 darbuotojų, vadovė.

Bendrovėje pastatyti modernūs dideli tvartai, kurie laukia gyvulių, tačiau drastiškai sumažėjusios pajamos gerokai riboja plėtros galimybes.

„Investavome, modernizavome ūkį ir vis vien priėjome prie slenksčio – būti ar nebūti? Tad natūraliai kyla klausimas, kodėl davė paramą, skatino investuoti? Kad sužlugdytų?“ – klausia O. Puronaitė ir iš karto priduria, kad tulžies lieti nenori, nes vis dar tiki racionalaus dialogo galimybėmis.

Pagalba reikalinga čia ir dabar

„Mes norime, galime ir mokame dirbti. Norisi atkreipti dėmesį ne į save, bet į žemės ūkį apskritai, nes teks viską atsivežti iš svetur, jei jo neliks. O taip paprastai sunaikinti tai, kas dešimtmečius kurta, leidžiant kažkam žaisti jiems naudingus žaidimus, mažų mažiausiai neatsakinga“, – įsitikinusi bendrovės „Berčiūnai“ vadovė.

Jai pritaria ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad greiti ir efektyvūs sprendimai būtini pieno ūkiams, nes nemažai jų jau laukia transporto karvėms išvežti, kai kurie galvoja apie trumpąsias investicijas, tad greičiausiai taip pat nuspręs karves parduoti ir neinvestuoti į pašarų gamybą.

„Matau didelę bėdą ir dėl ateinančių einamųjų metų investicijų. Jau dabar daug kur žieminių pasėlių spalva perspėja, kad taupiai naudota trąšų. Vadinasi, dėl šio taupymo bus mažesnis derlius. Grūdų kaina krito, todėl mažesnės bus ir pajamos. Tas pats ir su pašarais – juk žolinių, ypač kukurūzų, be trąšų neužauginsi. Taip užsukamas ydingas ratas trumpuoju laikotarpiu, tad ūkininkams lieka mažai pasirinkimų“, – įsitikinęs E. Pranauskas.

Valdžios abejingumą, nereagavimą ir nenorėjimą girdėti bei matyti problemų, kompetentingų žmonių trūkumą Žemės ūkio ministerijoje, delsimą siūlyti ir priimti sprendimus bendrovių atstovai vadina pragaištingais ūkiams. Jie pabrėžia, kad sprendimai, kaip valstybė galėtų suvaldyti situaciją ir padėti ūkiams, reikalingi čia ir dabar.

Vienas iš pirmos pagalbos šaltinių, E. Pranausko nuomone, galėtų būti parduotuvėse dvigubai kilusių pieno kainų surinktas didesnis PVM. Taip pat būtinas valdžios įsikišimas dėl kainų reguliavimo.

„Faktas, kad šiuo metu pieno ūkiams reikalingas gelbėjimo ratas. Jei valstybė nenori nuolat jo mėtyti, reikia rasti tokį sprendimą, kad sektorius taptų stabilus, vieno litro pieno kainą teisingai pasidalytų gamintojas, perdirbėjas ir prekybininkas“, – sako O. Puronaitė.

Jei greitai nebus pasiūlyti sprendimai, neatmetama masinių žemdirbių protestų galimybė.