Ukmergė. Kiek žemdirbių – tiek skirtingų nuomonių ir matymų, kokią žemės dirbimo sistemą geriausia taikyti konkretaus ūkio sąlygomis ir kuri jų duoda didžiausią naudą. Neariminė technologija taip pat turi daug savų niuansų.

Savo pastebėjimais apie neariminę technologiją ir vieną jos dalį – tiesioginę sėją, taip pat įžvalgomis iš savo ūkininkavimo praktikos dalijosi skirtingų Lietuvos regionų ūkininkai, susirinkę į seminarą-diskusiją Krikštėnų dvare, Ukmergės rajone. Renginį, kurio tikslas – numatyti neariminės žemdirbystės skatinimo priemones, organizavo Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės (LNTŽA) ir Lietuvos grūdų augintojų (LGAA) asociacijos.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas pasakojo, kad neariminę technologiją savo ūkyje Kėdainių r. taiko jau 17 metų ir dėl to derliai tikrai nemažėja. „Kai nustojau žemę arti, kaimynai galvojo, kad išprotėjau. Žinoma, iš pradžių trūko patirties, naudojau giluminį dirbimą iki 30 cm, vėliau supratau, kad tiek žemės rausti nereikia, todėl dirbti pradėjau gerokai siauresniais kaltais. Be to, ir mokslininkas V. Feiza patarė nelįsti, kur nereikia, ypač jei būna nors 5–7 ^oC šalčio, tai pati gamta viską sutvarko. Tad, mano supratimu, neariminė žemdirbystė – tai žemės dirbimas 5–8 cm gyliu“, – savąją neariminės žemdirbystės sampratą atskleidė J. Talmantas.

Tiesa, jis sutiko, kad žiemai ir jos šalčiams traukiantis iš mūsų šalies gali prireikti žemę dirbti giliau, tačiau tas gylis turėtų siekti ne daugiau kaip 12–15 cm. Jau dešimtmetį jis naudojasi ūkio valdymo programa, kurioje fiksuojamos kiekvieno lauko išlaidos ir derlius.

Pasak LŪS pirmininko Jono Talmanto, 17 metų ūkyje nenaudojančio plūgo, prireikia 3–4 metų žemei atsikurti ir norintiems rezultatams pasiekti

„Sunkiausia, kai įsigyji ar išsinuomoji naują lauką, nes norimiems rezultatams pasiekti prireikia 3–4 metų, be to, ir piktžolėtumas iš pradžių būna didesnis. Po 4 metų viskas susitvarko, derlius stabilizuojasi, nereikia daugiau ir augalų apsaugos priemonių“, – patirtimi dalijosi ūkininkas, pridurdamas, kad ši technologija taupo laiką, visus darbus galima atlikti laiku pagal terminus, sunaudojama mažiau degalų, mažiau reikia ir darbuotojų.

Pasak jo, neariminė žemdirbystė visų pirma prasideda nuo kombaino smulkintuvo. „Jei gaili pinigų smulkintuvo peiliams atnaujinti ir negali šiaudų gerai susmulkinti, tai geriau nė nepradėti taikyti supaprastinto dirbimo technologijos“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu išreiškė J. Talmantas.

Kitas, jo žodžiais, svarbus dalykas – seklus lauko suskutimas per dvi valandas nuo kūlimo, siekiant išsaugoti drėgmę, mat vyraujant 20 ^oC temperatūrai per 4 val. laukas praranda iki 20 proc. drėgmės. „Tiesą sakant, tai pasiekti man pavyko tik visai neseniai“, – prisipažino ūkininkas, paprastai paliekantis 12–15 cm aukščio ražieną.

Su tiesiogine sėja pereinama iš intensyvaus į pasyvų ūkininkavimą

Vilkaviškio rajono ūkininkasMarijus Janušauskas pabrėžė, kad No-till technologiją arba lietuviškai tiesioginę sėją pasirinkę ūkiai, siekdami gerų rezultatų, daug darbo turi tikrai ne 2 metus, kurie siūlomi kaip pereinamasis rėmimo laikotarpis, bet mažiausiai 10–15 metų.

„Pasirinkus šią technologiją, pereinama iš intensyvaus į pasyvų ūkininkavimą. Vadinasi, krenta derlingumas, toks ūkis siekia sunaudoti kuo mažiau degalų ir mineralinių trąšų, kurias kompensuoja tarpiniais augalais, todėl kartu gerina ir dirvos struktūrą. Tad ir neariminės žemdirbystės skatinimo bei rėmimo projektuose turėtų būti keliamas tikslas – ne pagerinti finansinius rodiklius, bet sumažinti chemijos ir mineralinių trąšų naudojimą“, – tiesioginės sėjos aplinkosauginį aspektą pabrėžė M. Janušauskas.

Vilkaviškio ūkininko Marijaus Janušausko nuomone, taikant tiesioginės sėjos technologiją, pereinama iš intensyvaus į pasyvų ūkininkavimą

Anykščių r. ūkininkas Virginijus Vaičionis, visuose ūkio laukuose taikantis tiesioginę sėją, atkreipė dėmesį, kad ne visi dirvožemiai vienodai reaguoja į technologijos pakeitimą pirmais metais. Be tiesioginei sėjai skirtos sėjamosios, būtinu padargu šiai technologijai jis įvardijo šiaudų akėčias, kuriomis po javapjūtės šiaudai tolygiai paskirstomi lauke.

„Šiaudai jokiu būdu negali būti sumaišyti su žeme, jie turi būti paviršiuje ir veikti kaip mulčias drėgmei išsaugoti. Šios technologijos pagrindas – sėjomaina, negalima atsėliuoti varpinių augalų, auginti kviečių po kviečių. Būtina auginti ir tarpines kultūras, kurių negalima sumaitoti su žeme“, – sakė V. Vaičionis.

Jis nesutiko su teiginiais, kad glifosato uždraudimas didžiausią smūgį suduos tiesioginę sėją taikantiems ūkiams. „Kai dirvos paviršius nejudinamas, jame neatsiranda ir piktžolių sėklų, jos nesuaktyvėja ir nedygsta. Taigi, ir herbicidai beveik nereikalingi“, – teigė tiesioginės sėjos šalininkas.

Naudą teikia dirvožemio tyrimai ir tarpiniai pasėliai

Trumpai pristatydamas savo 230 ha augalininkystės ūkį, įkurtą 2007 m. Kelmės rajone, Martynas Puidokas pabrėžė, kad ieško naujų augalų, kuriuos galėtų auginti ir taip išplėsti žemės ūkio kultūrų įvairovę.

„Šiuo metu visoje Lietuvoje auginamų žemės ūkio augalų sąrašas skurdokas, tai galėtų būti aktuali diskusijų tema. Naujų kultūrų ir jų pardavimo kanalų paieškai reikėtų ir papildomo skatinimo, juk augalų įvairovė kelia efektyvumą“, – sakė ūkininkas, pridurdamas, kad neseniai atsisakė pluoštinių kanapių ir saldžiųjų lubinų auginimo. Šios kultūros atitinkamai sudarė 11 ir 8 proc. ūkio naudmenų. Augina M. Puidokas žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus, pupas, cukrinius runkelius, 5 proc. naudmenų skiria žaliajam pūdymui.

Šį rudenį jau trečią sezoną taikė tiesioginės sėjos technologiją. Tiesa, dar ne visuose ūkio laukuose, nes pirmiausia nori susitvarkyti dirvožemio rūgštingumą, tad kalkinamuose laukuose dar naudoja minimalų žemės dirbimą kalkėms įterpti.

Pasak ūkininko, tiesioginės sėjos technologija, kaip ir tarpinių pasėlių auginimas, dirvožemių tyrimas ir maistinių medžiagų stebėsena, tręšimas kintamomis normomis pagal žemės tyrimus, leidžia spręsti iššūkius, su kuriais susiduria žemdirbiai. Jis išskyrė tris pagrindinius iššūkius – didelius įdėjimus 1 t produkcijos užauginti, brangstančias trąšas ir ekstremalias oro sąlygas.

„Tiesioginė sėja, tarpinių pasėlių auginimas, dirvožemių tyrimai ir tręšimas kintamomis normomis – pagrindiniai būdai iššūkiams, tokiems kaip dideli įdėjimai 1 tonai produkcijos užauginti, brangstančios trąšos ir ekstremalios oro sąlygos, įveikti“, – įsitikinęs Kelmės r. ūkininkas Martynas Puidokas

„Iš savo trejų metų patirties galiu pasakyti, kad tiesioginė sėja mažina CO₂ išmetimą, kas labai aktualu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, taupo laiką ir išlaidas. Atlikau preliminarius skaičiavimus pavasarį, kad palyginčiau tiesioginės ir tradicinės sėjos išlaidas degalams: pirmu atveju sunaudojau 4 l/ha ir tai kainavo 2,8 Eur/ha, tradicinei sėjai prireikė 15 l/ha ir tai kainavo 10,5 Eur/ha“, – skaičiais dalijosi ūkininkas, pabrėždamas, kad tradicine sėja laiko skutimą ir sėją, nes plūgas Puidokų šeimos ūkyje nenaudojamas jau 20 metų.

Kaip itin svarbią ūkio žemdirbystės sistemos dalį M. Puidokas išskyrė tarpinius pasėlius, kurie padeda prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, saugo nuo vėjo erozijos, drėgmės netekimo, mažina išlaidas trąšoms, nes viena iš jų naudų ta, kad kai kurie augalai kaupia azotą, kiti iškelia fosforą ir pan. Ūkyje sėjami tarpiniai pasėliai iš 7–8 komponentų, derinant skirtingas jų funkcijas dirvai.

„Tarpinių pasėlių ir tiesioginės sėjos nauda dirvožemiui akivaizdi: gerokai suaktyvėjo biologinis gyvybingumas, padaugėjo sliekų, kurie nudirba didžiausią darbą žemėje, maisto medžiagas darydami prieinamas augalams, pamažu aktyvėja ir mikorizė“, – pastebėjimus vardijo ūkininkas. Jo nuomone, laikyti juodąjį pūdymą toks pat nusikaltimas kaip ir naudoti plūgą – negyvoje žemėje ir mikroorganizmai neišgyvena.

Pasak M. Puidoko, didžiulis sprogimas šalies žemės ūkyje būtų didesnio ploto dirvožemių ištyrimas, nes iš savo patirties gali pasakyti, kad tręšiant pasėlius kintamomis normomis pagal dirvožemio žemėlapius pasėliai tampa tolygesni, išvengiama jų išgulimo. Būtent išgulę pasėliai šiemet buvo daugelio ūkių galvos skausmas.

„Dar viena No-till technologijos nauda – labai suaktyvėję bendruomeniniai žemdirbių ryšiai. Susikūrė asociacija, vienijanti bendraminčius, socialiniuose tinkluose kuriasi grupės, vyksta diskusijos, net ekonominiai ryšiai užsimezga, pvz., sulaukiu užklausų dėl tarpinių pasėlių sėklos prekybos“, – privalumus vardijo aktyvus ūkininkas, atskleisdamas ir savąją ateities ūkininkavimo viziją. O joje – dar geresnė nekultūrinių augalų kontrolė, sumažintas mineralinių trąšų naudojimas ar net visiškas jų atsisakymas, kompensuojant jas tarpiniais pasėliais, aktyvesnė dirvožemių stebėsena ir reguliarūs, pvz., kas 4 metus, dirvožemio tyrimai, kad galėtų stebėti ir vertinti savo rezultatus ir veiksmus.

MŪ inf.