Dvi asociacijos aptarė neariminės žemdirbystės rėmimo gaires
2020-10-08

Ukmergė. Neariminė žemdirbystė, kaip dirvožemio tausojimo ir CO2 emisijos mažinimo būdas, turi būti remiama ir skatinama tiek investicinėmis priemonėmis, tiek ir išmokomis už plotus, įsitikinę žemdirbiai, šios ūkininkavimo praktikos šalininkai.

Tokį sprendimą priėmė į Krikštėnų dvarą, Ukmergės rajone, pirmą kartą atvirai diskusijai susirinkę dviejų asociacijų – Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės (LNTŽA) ir Lietuvos grūdų augintojų (LGAA) – nariai. Beje, vienas iš svarbiausių renginio tikslų buvo identifikuoti ir bendrai sutarti, kas yra neariminė žemdirbystė, kokias žemės ir sėjos technologijas galima jai priskirti.

Po ilgų ir gana chaotiškų diskusijų nuspręsta, kad neariminės tausojamosios žemdirbystės sąvoka turi apimti tiesioginę (No-till) ir juostinę (Strip-till) sėją bei žemės skutimą iki 8 cm. Nutarta didesnio darbinio gylio skutimą laikyti tradiciniu, kaip ir arimas, žemės dirbimo būdu, nes intensyviai maišomas paviršinis dirvos sluoksnis, o toks dirbimas neatitinka gamtosauginių ir aplinkosauginių reikalavimų, netausoja dirvožemio.

Abiejų asociacijų nariai siekia, kad neariminę žemdirbystę savo ūkiuose taikantiems žemdirbiams Kaimo plėtros programoje būtų numatyta išmoka už kiekvieną hektarą su 5 metų įsipareigojimu kaip skatinamoji priemonė, nediferencijuojant ūkių pagal tai, ar jie dar tik pradeda taikyti neariminę žemdirbystę, ar ją taiko jau ne vienus metus.

Diskusiją apie neariminę tausojančiąją žemdirbystę ir jos skatinimo priemones pirmą kartą surengė dvi asociacijos: Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės(vadovas Jonas Venslovas ) ir Lietuvos grūdų augintojų asociacija (direktorius – Ignas Jankauskas)

Tiek dabartinėse paramos schemose, taip pat ir DNR plane, tiek naujoje Kaimo plėtros programoje tinkamomis investicijomis siūloma pripažinti tiesioginės ir juostinės sėjos sėjamąsias, skutiklius ir varpų šukuotuves.

„Diskusijos būtinos prieš rengiant taisykles, kad nebūtų paskui per vėlu ir eilinį kartą žemdirbiai nepraloštų neturėdami bendros nuomonės. Norime priemonę pritaikyti prie ūkininkavimo praktikos, o ne atvirkščiai – ūkininkavimo praktiką įsprausti į kažkokios priemonės taisykles. Tai yra ydinga, nes taisyklės turi nemaišyti ūkininkavimui. Uždavėme toną diskusijai ir tolesnei kalbai“, – apibendrindamas sakė Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius Ignas Jankauskas.

Laukia mokslininkų žodžio

Atviroje diskusijose dalyvauti kviesti ir Žemės ūkio ministerijos atstovai, bet jie į gyvą renginį neatvyko, keli iš jų – Saulius Jasius, Jurgita Stakėnienė, Artiom Volkov – žemdirbių nuomonių ir pasiūlymų klausėsi nuotoliniu būdu.

Savo pastebėjimais ir įžvalgomis pasidalijo Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro ekologas profesorius Alius Ulevičius. „Labai džiaugiuosi, kad yra tokios neariminės žemdirbystės iniciatyvos dirvožemiui saugoti, nes dirvožemis – svarbiausia sausumos ekosistemos dalis. Kalbant iš ekologo pozicijų, dirvožemio saugojimas duoda bioįvairovę, atsparumą vandens ir vėjo erozijai“, –dirvožemio tausojimo naudą pabrėžė profesorius.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro ekologo prof. Aliaus Ulevičiaus įsitikinimu, reikia kuo mažiau kištis į dirvos ekosistemą, o siekiant išvengti vėjo ir vandens erozijos viršutinį sluoksnį judinti tik minimaliai

Jo nuomone, idealu būtų daugiametes žoles, kurios gerai suformuoja velėną, panaudoti žemės ūkio augalams auginti, bet mokslininkas sutinka, kad tai keltų daug iššūkių ir tiktų tikrai ne visoms kultūroms, ypač daržovėms. Tačiau grūdines kultūras reikėtų auginti taikant tik minimalaus dirbimo technologijas.

„Viršutiniame dirvos sluoksnyje, A horizonte, yra pagrindinė šaknų masė ir didžiausias humuso kiekis, todėl šį sluoksnį reikia kuo mažiau judinti ir maišyti, taip kišantis į dirvos ekosistemą ir pažeidžiant natūralų balansą. Nejudintas viršutinis žalias sluoksnis su gyvomis šaknimis saugo nuo vėjo ir vandens erozijos, neleidžia trąšoms išsiplauti į gilesnius dirvožemio sluoksnius“, – sakė A. Ulevičius. Todėl ir žemdirbių pasirinkimą laikyti juodąjį pūdymą, taip duodant žemei pailsėti, jis įvardijo ydinga technologija, nes jame nelieka gyvų šaknų.

Neariminei technologijai reikia ypač daug agronominių žinių

LNTŽA narys, kompanijos „Väderstad Lietuva“ generalinis direktorius Romas Naudžiūnas renginyje atkreipė dėmesį į tai, kad žemės dirbimo būdais reikia siekti gerinti dirvožemio kokybę ir ruoštis glifosato uždraudimui, nes tai yra pasaulio politikos klausimas. Jis pademonstravo atsparių pesticidams piktžolių žemėlapį, kuriame pirmauja JAV, Kinija, Australija ir Brazilija. Šiuo metu išskiriamos 165 žolių rūšys, atsparios chemijai, iš jų Lietuvoje yra 1, Lenkijoje – net 22 rūšys.

Kalbėdamas apie skirtingas žemės dirbimo sistemas, jis išskyrė visų jų pagrindinius trūkumus. Arimo, tradicinės žemės dirbimo sistemos, trūkumais jis įvardijo tai, kad toks dirbimas nelabai tinka sausringomis sąlygomis, nes per visą technologinį procesą dirvožemis praranda daug drėgmės. Problemų kelia ir liūtys po sėjos, nes tam tikro tipo artų dirvožemių paviršiuje, ant kurio nėra šiaudų, susidaro pluta. Kai kuriuose regionuose smarkūs lietūs ir vėjai padidina erozijos riziką, intensyvus kultivavimas mažina sliekų skaičių. Svarbu ir tai, kad tradiciniam žemės dirbimui reikia didelių degalų ir laiko sąnaudų, sunku visus darbus atlikti laiku.

Pasak LNTŽA nario ir įmonės „Väderstad Lietuva“ generalinio direktoriaus Romo Naudžiūno, žemės dirbimo būdais reikia siekti gerinti dirvožemio kokybę, tačiau tam, ypač tiesioginei sėjai, reikia ypač daug agronominių žinių, nes kyla daug iššūkių

Pasak R. Naudžiūno, minimalaus dirbimo technologiją taikantys ūkiai susiduria su šiauduose plintančių ligų, piktžolių, šliužų problemomis, dėl seklaus skutimo sutankintu dirvožemiu, todėl šiems iššūkiams spręsti būtinos geros agronominės žinios.

„Ypač geros agronominės žinios, nuolatinis domėjimasis būtinas taikant tiesioginės sėjos technologiją. Šioje sistemoje labai svarbu gera sėjomaina, o svarbiausi trūkumai – per augalines liekanas dirvoje plintančios ligos, piktžolės, pelės, šliužai. Padarius neteisingai, galima daug bėdų prisidaryti. Tačiau laikausi nuomonės, kad žemę reikia dirbti tik tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia“, – sakė R. Naudžiūnas, pateikdamas ir skaičius.

Anot jo, kiekvienu 1 cm gylio dirbimu apverčiama ir sujudinama 100 m3 žemės 1 hektare, o 150 t žemės prilygsta 6 sunkvežimiams. Kiekvienas dirbimo centimetras didina degalų sąnaudas 0,8 litrais, taip pat ir CO2 emisiją.

Dėl koronaviruso keliamų suvaržymų diskusijoje dalyvavo tik maža dalis abiejų asociacijų narių

Savo ūkininkavimo praktikos niuansus atskleidė Kėdainių r. ūkininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, jau 17 m. ūkyje taikantis minimalaus dirbimo technologiją. Taip pat pastebėjimais ir patirtimi dalijosi tiesioginės sėjos šalininkai: LNTŽA pirmininkas ir Rokiškio r. ūkininkas Jonas Venslovas, kiti šios asociacijos nariai – Virginijus Vaičionis (Anykščių r.), Marijus Janušauskas (Vilkaviškio r.), Martynas Puidokas (Kelmės r.).

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia žemės ūkio paskirties sklypų kainą?
Orai