Pakruojo r. Agronomė, mokslininkė, žirgininkė, ūkininkė – dr. Viktorija Gecaitė sukasi daugybėje veiklų, ir visos jaunai moteriai įdomios. Kiekvienoje ji randa pasitenkinimo, naujų idėjų.

Žemės ūkį iš arti Viktorija matė nuo vaikystės, nes tėveliai Zita ir Vytautas Gecai ūkininkavo Joniškio rajone, Žagarėje. Todėl kai dvyliktokei reikėjo rinktis studijų kryptį, mama patarė atkreipti dėmesį į agronomiją, nes tai, jos požiūriu, labai gera specialybė. Taip mergina tapo VDU Žemės ūkio akademijos studente. Baigė ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas.

Baigiamojo bakalauro darbo apie žieminius rapsus vadovė buvo dr. Rita Pupalienė. Viktorija gilinosi į žieminių rapsų sėjos laiko tyrimus, o tęsdama magistro studijas dar išplėtė juos su linijinėmis ir hibridinėmis rapsų veislėmis.

Po magistrantūros studijų Viktorija laimėjo darbo atrankos konkursą ir tapo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultante Pakruojo rajone. Dirbo keletą metų.

„Aš nuolat noriu tobulėti, gilinti žinias apie augalus ir ne vien. Todėl nutariau eiti toliau“, – sako Viktorija. Jos dėmesį patraukė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) kvietimas studijuoti doktorantūroje. Nors anksčiau neturėjo tikslo įgyti mokslo daktaro laipsnio, bet galimybė gilinti profesines žinias patiko ir Viktorija jaunos mokslininkės kelią pradėjo LAMMC Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje (Pasvalio r.).

Doktorantūros darbo tema, kuriai vadovavo dr. Aušra Arlauskienė, buvo susijusi su dvinarių pasėlių ir juostinio žemės dirbimo panaudojimo ypatumais ekologinėje agrosistemoje. 2021 m. Viktorija apgynė darbą ir tapo agronomijos mokslų daktare, o Joniškėlio bandymų stotyje dirba toliau. „Svarstau teikti prašymą į podoktorantūros studijas, bet dar neišgvildenu konkrečios temos“, – tolesnius planus atskleidžia jauna mokslininkė.

Apgynusi disertaciją ji pradėjo tyrinėti tarpinius pasėlius – įsiliejo į LAMMC mokslininkų komandą, vykdžiusią šį projektą. Kita jos dabartinių tyrimų kryptis – retesni augalai. Jaunoji mokslininkė iki šiol bendrauja ir su buvusia vadove R. Pupaliene, dabar dalijasi jau ir mokslo tyrimų idėjomis. Pavyzdžiui, kartu tyrinėja naujus augalus tikruosius margainius. Pernai bandymų stotyje augino ir sėjamųjų juodgrūdžių. 

Sėjomainą praturtino naujais augalais

Su Viktorija susitinkame jos vyro Andriaus Kvedaro šeimos įkurto ūkio sodyboje Pašvitinyje. Čia vienas pirmųjų Pakruojo rajone ūkį įkūrė Andriaus tėvas Kazimieras, vėliau ir du Kvedarų sūnūs tęsė ūkininkavimą. O prieš kelerius metus į ūkio veiklą įsitraukė ir Viktorija.

Su būsimu vyru Andriumi Viktorija susipažino, kai dar dirbo Konsultavimo tarnybos Pakruojo biure augalininkystės konsultante. Tekdavo padėti pildyti ūkininkams privalomus trąšų, augalų apsaugos žurnalus.

„Man atėjus nemažai kas pasikeitė“, – sako profesionali agronomė, įdiegusi ūkyje technologinių naujovių. Pavyzdžiui, ji pasiūlė vyrui sėjomainą, kurioje anuomet buvo tik kviečiai, rapsai ir miežiai, praturtinti naujų rūšių augalų: sumažintas rapsų plotas, imta auginti belukščių avižų, įvairesnių tarpinių augalų, liucernų. Ateityje planuojama įtraukti ir sėmeninių linų, kurie, pasak įvairovės ūkio pasėlių struktūroje siekiančios Viktorijos, itin geras sėjomainos narys.

Kvedarų ūkyje taip pat buvo įrengtas tarpinių pasėlių bandymas: po kviečių viename variante buvo auginami bastutiniai (garstyčios su ridikais), kitame pagrindą sudarė facelijos, egiptiniai dobilai, avižos netikšės. Kitą pavasarį tame lauke augintos belukštės avižos, dar taikytas skirtingas žemės įdirbimas. Pasak Viktorijos, šiame ūkyje geriausiai pasiteisino bastutiniai augalai, kurie turėjo įtakos ir po jų augintų avižų derliui, ir pasėlio piktžolėtumui mažinti.

Mokslininkė pastebėjo, kad šarmingose Pašvitinio dirvose labai gerai augo ir tarpinių augalų mišinys su facelijomis, nes jos mėgsta aukštą pH reakciją.

„Tarpiniai pasėliai tikrai naudingi“, – pritaria ir Andrius. Tiesa, jis pripažįsta, kad ūkio praktikoje ne visas technologines naujoves lengva iš karto įdiegti, tačiau pasistengti verta.

Pasakodamas apie pastarųjų metų pokyčius ūkyje, jis sako, kad anksčiau pasėlius tręšė ir purškė daugiau. Viktorija ūkio technologijas peržiūrėjo ir paskatino pereiti prie tikslesnio darbų atlikimo, o tai leido sumažinti ir trąšų ar pesticidų kiekius, bet pasiekti tokį patį rezultatą. „Man patinka tikslumas: purkšti ne bet kada, o tiksliai tada, kai reikia. Tas pats ir tręšiant, pavyzdžiui, azotu“, – pastebi Viktorija. 

Pašvitinio apylinkėse žemės derlingos, todėl ūkiui pavyksta pasiekti gana aukštų derlingumo rezultatų. „Orientuojamės maždaug į 8 t/ha kviečių, 4 t/ha rapsų derlingumo vidurkį. Žinoma, lemia ir skirtingi laukai, oro sąlygos“, – sako Andrius.

Jis priduria, kad prieš 4 metus buvo atliktos visų laukų agrocheminės analizės, sudaryti tręšimo planai. Šiemet jos bus kartojamos ir lyginama, kas pasikeitė dirvožemyje: pavyzdžiui, kokį indėlį atliko tarpiniai augalai, ar turėjo įtakos tai, kad kaip azoto trąšą imta naudoti amonio sulfatą (jis turi sieros ir truputį rūgština šarminius dirvožemius). Jau kelerius metus ūkis perėjęs prie minimalaus žemės dirbimo ir juostinės sėjos technologijos

Ką profesionali agronomė patartų kitiems ūkininkams? „Verta turėti vieną gerą konsultantą, kuris supranta apie augalus, ir dirbti pagal vieną aiškią technologiją. Žinoma, gerų pavyzdžių yra ir tarp pažangių ūkininkų praktikos. Džiugu, kad žemdirbiai tobulina žinias“, – pastebi Viktorija.