Šilalės r. laikomas Lietuvos pieno ūkių šerdimi. Čia daugiausia melžiamų karvių, ūkiuose diegiamos modernios technologijos. Vienas pažangiausių – Vaidoto Kiniulio ūkis, į kurį lygiuojasi ir ūkininkaujantys sūnūs.

Dabar tris bendrai dirbančius ūkius vairuoja stipri komanda – nuo mažens su žemės ūkiu susisaistęs miškininkas Vaidotas Kiniulis, jo žmona zootechnikė Romualda ir žemės ūkio inžinerijos studijas baigę sūnūs Valdas ir Nerijus. Vyresnysis Valdas – jau ir mokslų daktaras.

Robotizuotas pieno ūkis, penimi galvijai, augalininkystė, pagal galimybes taikomi žiedinės ekonomikos principai.

Ūkyje yra beveik 150 pieninių karvių, apie 100 telyčių, panašiai tiek penimų galvijų, dirbama per 500 ha žemės. Prie ūkio stovi ir saulės elektrinė – ji sumontuota dar lapkritį, tik dėl biurokratinių trikdžių kol kas nedirba.

Pasėliai tręšiami ir separuotu mėšlu

Vaidotas kurį laiką ūkininkavo ekologiškai, bet prieš dvejus metus, pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui, ūkio nutarė nesertifikuoti – ekologiškai gaminti neapsimoka.

„Atsirado per daug nepamatuotų reikalavimų. Nežinau, kaip valdininkai žada didinti ekologinio ūkininkavimo plotus, taip griežtindami sąlygas“, – trauko pečiais ūkininkas.

Nors ūkis jau neekologinis, cheminių trąšų naudojama minimaliai – laukams tręšti sukaupiama daug mėšlo, kuris jau keletą metų separuojamas.

V. Kiniulis mėšlo separavimo įrangą įsigijo, kad nereikėtų statyti dar vienos mėšlidės. Separuojant skystą mėšlą atsiskiria apie 30 proc. ląstelienos, kurią veža į specialias duobes, kompostuoja ir vėliau tręšia laukus.

Separuotą mėšlą daugiausia naudoja kukurūzams tręšti. Skystoji mėšlo frakcija išlaistoma su žarniniais leistuvais ant pievų ir pasėlių.

Mėšlui apdoroti Vaidotas naudoja specialius biologinius produktus organinių liekanų mineralizacijai ir amoniako dujų emisijai mažinti. Po robotu irgi jau pabandė pilti ilgesnio poveikio produktą, kuris neleidžia garuoti amoniakui.

„Reikia didinti mėšlo kiekį ir išsaugoti jame kuo daugiau azoto, kad būtų galima mėšlu pakeisti azoto trąšas. Tik būtų dar geriau, kad turėtume įterpimo technologiją, bet kol kas tręšiame su žarniniais leistuvais. Šiuo metu didžiajai daliai laukų patręšti beveik užtenka ūkyje sukauptų srutų“, – sako V. Kiniulis. 

Modernios technologijos pasiteisino

Ūkyje melžimo ir šėrimo robotai įdiegti 2018 metais. Apžiūrėję įvairių gamintojų automatizuotas sistemas, Kiniuliai nutarė, kad visi geri, bet pasirinko melžimo Lely Astronaut A4 ir šėrimo Lely Vector robotus.

„Visur ir visada yra įvairių niuansų, bet darbas robotizuotame ūkyje ir našesnis, ir reikalaujantis mažiau fizinių jėgų“, – šypsosi Nerijus. Svarbiausia, kad melžimo robotai padeda atsiskleisti visam karvės produktyvumo potencialui.

Įdiegus automatizuotą melžimą, iš 147 karvių robotas negalėjo pamelžti tik septynių, todėl teko dar išbrokuoti dalį prastesnių, nes dviem robotams banda buvo per didelė. Robotai melžia 128 karves, kita dalis jų būna užtrūkusios. 

Bandos valdymo programoje T4C Nerijus nuolat stebi primilžį, sveikatingumą, pagrindines ataskaitas, tačiau duomenų pateikiama tiek, kad, anot jo, galėtum per dienas sėdėti neatsitraukdamas nuo ekrano.

Lely Vector važiuoja per fermą kas 45–60 min. visą parą. Jeigu kurioje nors karvidės sekcijoje likę mažiau negu 40 proc. pašarų, jis toje vietoje ėdžias papildo, o kitur tik pristumia. Šėrimo robotas labai sumažino ir kuro sąnaudas – per metus sutaupyta maždaug 15 tonų.

Genetikai ir pašarams – didžiausias dėmesys

Ūkyje laikomos holšteinizuotos Lietuvos juodmargės ir žalosios karvės, dalis jau tapo holšteinėmis. Vaidotas renkasi tik labai gerų bulių spermą, tiria telyčių genomą, veislininkystės įmonė jau nemažai metų parenka poras. Dabar daug dėmesio skiriama tešmens sveikatingumui, spenių išsidėstymui, kad tiktų melžti robotui.

Melžiamų karvių racioną, konsultuodamasis su specialistais, sudaro pats Vaidotas. Vienai karvei per parą skiriama 1,1 kg šiaudų, 16 kg žolės siloso, 3 kg traiškytų grūdų, 21 kg kukurūzų siloso, į mišinį pilamas 1 litras vandens, 30 g mineralų, 60 g melasos, 2 kg baltyminių priedų.

Koncentruotųjų pašarų kiekviena karvė gauna robote – individualiai pagal pieningumą ir laktacijos laiką, maždaug po 4–5 kilogramus.

Užtrūkusioms duodamas mažiau kaloringas racionas: šiaudų, šienainio, kukurūzų siloso, mineralų, melasos, daug vandens, bet likus mėnesiui iki veršiavimosi vėl duodami geresni pašarai – juk kaip gyvulį parengsime būsimai laktacijai, toks ir bus jo produktyvumas.

Dukart per metus V. Kiniulis tiria pašarus ir pagal tai, jeigu reikia, koreguoja racioną.

Penėti mišrūnus apsimoka

Su angusų buliumi sėklintų pieninių karvių veršeliai paliekami penėti. Tai – Valdo ūkis. Jis pirko apgriuvusią fermą su žemės sklypeliu Pagramančio regioninio parko ribose, sutvarkė ir pritaikė ją penimiems galvijams.

Ūkyje yra ir keletas grynaveislių galvijų, specialiai brandinamai mėsai augina mėsines angusų telyčias. Bet Valdas žada jų atsisakyti, nes mišrūnų penėjimas iš ūkyje atvestų pieninių veršelių duoda geresnį ekonominį rezultatą.

Laikyti žindenes, Kiniulių vertinimu, neapsimoka – nors veršeliai ir greičiau auga, tačiau parduodant grynaveislius ir mišrūnus kainos skirtumo jokio.

Valdas pasidžiaugia, kad gyvulių supirkimo kaina šiuo metu nebloga, nors infliacija ir „suvalgo“ dalį pelno. Labai gelbsti savi pašarai.