Telšiai. Upynoje pienininkystę plėtojanti Živatkauskų šeima ėmėsi auginti ir mėsinius galvijus, daugiau kaip prieš metus iš Italijos parsivežę dvi dešimtis kiano veislės gyvulių.

Mišriame Živatkauskų ūkyje, kuriame ūkininkauja ne tik ūkio pradininkai Jonas ir Irena, bet ir jų vaikai Arminas, Mantas ir Greta, dirbama apie 600 ha žemės, iš jų apie 150 ha skiriama pievoms, auginama apie 400 gyvulių, tarp kurių – 230 melžiamų karvių. Savo ūkį įregistravęs Mantas ilgus metus puoselėto pieno ūkio veiklą nusprendė paįvairinti mėsinių galvijų auginimu. Šiuo metu Živatkauskai turi apie 100 mėsinių galvijų bandą, tarp kurių ir 21 kiano veislės.

Pasak jauno ūkininko, kad būtų paprasčiau pritaikyti pieno ūkyje šėrimo technologas, buvo pasirinkti intensyvios veislės galvijai. Kiano – viena seniausių ir Italijoje populiariausių mėsinių galvijų veislių, Lietuvoje jie pradėti auginti dar visai neseniai, tad ir jų augintojų dar nėra daug.

„Ieškojome intensyvios veislės, tačiau norėjome kažko naujo, nes įvairiausių veislių mėsinių galvijų augintojų Lietuvoje ir taip netrūksta. Mokydamasis universitete pagal „Erasmus“ programą išvažiavau į Italiją, paskui sesė išvažiavo, susiradome pažįstamų, susijusių su žemės ūkiu, radome, kad parduodami tokios veislės gyvuliai“, – kaip susidomėjo kiano veislės galvijais, pasakoja Mantas.

Praeitų metų liepą iš Italijos parsivežtus kiano veislės gyvulius M. Živatkauskas įkurdino senos statybos tvarte. Ūkininko planuose – fermų plėtra ir modernizacija, taip pat bandos didinimas

Iš pradžių jaunas ūkininkas domėjosi galimybėmis įsigyti kiano galvijų per Lietuvos augintojus, bet sulaukė siūlymų pirkti tik buliukus – už vieną jų buvo prašoma po 3,5–4 tūkst. eurų. Tada pats pradėjo intensyvias paieškas Italijoje. Nors planavo iš karto pirkti 30 kianų, tačiau buvo galimybės įsigyti tik 19 telyčaičių ir du buliukus – tiek parduodamų 8–12 mėn. gyvulių pavyko susirasti 4 Italijos ūkiuose.

Už buliukus mokėjo po 3 tūkst. eurų, už telyčias – nuo 2,7 iki 3 tūkst. eurų už vieną. Mantas pripažįsta, kad tokiai bandai užtektų ir vieno buliaus, bet kaip pats sako „norėjosi apsidrausti, jei kas atsitiktų“. Beje, vienas Živatkauskų ūkio kiano veislės ilgakojis buliukas šią vasarą pristatytas ir Radviliškyje vykusioje mėsinių gyvulių parodoje.

Pasak Manto, tai labai ramūs, nuolankūs ir jaukūs gyvuliai, nors laikomi aukščiausiais ir sunkiausiais. Jų aukštis ties ketera siekia iki 1,8 m, o suaugęs bulius gali sverti 1,5–1,8 t, telyčia – apie 1 toną. Prieš atsirandant žemės ūkio technikai dėl ramaus charakterio ir stiprumo italai juos naudojo kaip darbinius gyvulius žemei arti.

Manto sesuo Greta Živatkauskaitė patvirtina, kad kianai – labai jaukūs ir ramūs gyvuliai, mėgstantys glaustytis ir būti glostomi. Beje, buliukai gerokai ramesni nei telyčios

Dėl aukšto ūgio kianai netinkami ganyti, todėl ištisus metus laikomi tvarte. Pašarai jiems turi būti tiekiami ant nuo žemės pakelto vadinamojo stalo, kad jiems nereikėtų klauptis ir galėtų ėsti stati. Italai, iš kurių upyniškis įsigijo gyvulius, pasidalino ir jų šėrimo racionais. „Tiesą sakant, kai pamatėme, kad racione – 7 kg koncentruotųjų pašarų, išsigandome, kad jų šėrimas labai brangiai kainuos“, – prisipažįsta ūkininkas.

Jau ne vienus metus Živatkauskai gyvulių šėrimo racionų sudarymą patiki specialistams, nes, pasak Manto, klaidos gana brangiai kainuoja, tiria ūkyje pagamintus pašarus. „Pasirodo, Italijoje žolės yra labai prastos kokybės ir gyvuliai negauna iš jų reikalingų maistinių medžiagų, todėl ir duodama tiek daug koncentruotųjų pašarų. Mes iš pradžių davėme 3–4 kg koncentratų, tačiau gyvuliai pradėjo tukti, todėl juos dar sumažinome. Dabar duodame iki 2 kg koncentratų, o pagrindą sudaro žolė, šiaudai ir kukurūzai“, – kianų racioną pristato augintojas.

Jis neslepia, kad iš pradžių nerimavo, kaip iš šiltų kraštų kilę gyvuliai prisitaikys prie šalto Lietuvos klimato. „Baiminomės be reikalo, nes adaptavosi be problemų ir jokių ligų nebuvo. Dabar laukiame ir tikimės lengvo veršiavimosi, kuris turėtų prasidėti vasario–kovo mėnesiais“, – sako Mantas ir priduria, kad bando juos mišrinti ir su juodmargėmis – tokia praktika taikoma ir pačioje Italijoje.

MŪ inf.