Žemės ūkyje bendradarbiavimas iki šiol dažniausiai suvokiamas kaip kooperatyvų kūrimasis. Kodėl kooperatyvai Lietuvoje retenybė, kalba VDU Žemės ūkio akademijos ir Kauno kolegijos lektorė dr. Jurgita Zaleckienė

Dr. J. Zaleckienės teigimu, kooperacija Lietuvoje neprigyja ir dėl vidinių priežasčių (nematoma prasmės, nėra su kuo, trūksta pasitikėjimo, kai kuriais atvejais – ir sąžiningumo), ir dėl politinių valdžios sprendimų.

„Politikai duoda įvairius finansinės paramos instrumentus. Tada ūkininkų tikslas yra ne bendra veikla, o parama. Tarkime, atsiranda kvietimas gamintojų grupei (viena partnerystės formų). Didesnis balas skiriamas už grupę, tad dirbtinai ir susiburia“, – sako ji.

Dėstytoja jau ne vienus metus dirba su Kauno kolegijos agroverslų technologijų studijų programos studentais, kurie beveik visi yra šeimos ūkių nariai. Tačiau, pasak jos, tik vos keli ūkiai priklauso formaliems žemės ūkio kooperatyvams.

Kaimyniškumui taip pat kyla sunkumų

Lietuvoje nemažai atvejų, kai kaimynai dalijasi technika, kartu perka, tarkime, trąšas ar sėklas, kad būtų pigiau. Dažniausiai tai nėra formalus bendradarbiavimas, o tik draugiškas kaimyniškumas. Tačiau ir šiuo atveju reikia tam tikrų susitarimų, pavyzdžiui, kaip veiks logistika ir bus atsiskaitoma.

„Paprastai purkštuvo ar kombaino visiems reikia vienu metu. Čia toks verslo ypatumas, daug kas priklauso ir nuo gamtos sąlygų, javus nukulti reikia tam tikru metu, kai jie subręsta, nes pradės byrėti. Tad, kai turi savo, esi nepriklausomas. Taip pat reikia nuspręsti, kas rūpinsis technika, jei ši sugestų“, – sako J. Zaleckienė.

Užsienio patirtis

Europoje ir kitur pasaulyje – kita kultūra, kitas mentalitetas, kitos tradicijos. Ten savaime suprantama, kad jei melžiate karves, esate pieno kooperatyvo narys, jei auginate daržoves – kito kooperatyvo narys. Europoje jų yra per 50 tūkst. (metinė apyvarta – 347 mlrd. Eur), o narių – daugiau nei 9,5 milijono. Tai lemia ūkininkų mentalitetas. Jie žino principus, mato naudą.

Nyderlanduose, Prancūzijoje, Lenkijoje populiarios gamintojų grupės. Ten teisinės sąlygos jiems tinkamesnės ir palankesnės.

„Kiek teko domėtis, Nyderlanduose labai išplėtoti klasteriai, pavyzdžiui, gėlių. Juk gėlininkystė – šaka, kurioje olandai lyderiauja. Taigi, dalyvauja daug gėlių augintojų, vyksta aukcionai, įsitraukia ir įrangos kūrėjai, sutelkia jėgas ir kuria technologijas. Jie stiprūs, nes veikia visi kartu, sprendimų ieško plačiai“, – analizuoja J. Zaleckienė.

Nyderlanduose labai stiprus ir pieno klasteris. Jis orientuotas į kuo platesnį produktų eksportą, intensyvesnę gamybą, gaminių populiarinimą. Dalyvauja pieno kooperatyvai ir perdirbėjai.

Čilėje garsus vyno klasteris. Vienas jo tikslų – eksportui surinkti daug vyno. Jeigu mato nišą, ieško partnerių, su kuriais galėtų bendradarbiauti.

Mokslininkė mano, kad dirbtinai kurti partnerystės nereikia, o išmokos duoda trumpalaikį efektą. Bendradarbiavimo, kooperacijos poreikį turi įžvelgti patys ūkininkai.