Lietuvoje yra apie 30 gerų bendradarbiavimo (kooperacijos) pavyzdžių, bet visų jų pakartoti kitiems neišeina. Kokių dar formų be kooperacijos yra, kokie gerieji pavyzdžiai ir kodėl Lietuvoje bendradarbiaujama ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi, analizuoja VDU Žemės ūkio akademijos ir Kauno kolegijos lektorė dr. Jurgita Zaleckienė.

Partnerystė, kaip vienas pagrindinių tikslų, akcentuojama Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkėje iki 2030 metų. Ji gali būti kaip instrumentas, kuriuo mažinamas skurdas, kovojama su klimato kaita, siekiama darnaus vystymosi tikslų. Žemės ūkyje bendradarbiavimas iki šiol dažniausiai suvokiamas kaip kooperatyvų kūrimasis, tačiau ekonominio bendradarbiavimo formų gali (ir turi) būti įvairių. Tai lemia nauji poreikiai ir galimybės.

„Kooperuotis, tiksliau – bendradarbiauti, gali ne tik ūkininkai, bet ir skirtingas veiklas vykdančios verslo įmonės, fiziniai asmenys, socialinio verslo įmonės ir nevyriausybinės organizacijos, ieškančios naujų galimybių ir partnerių. Bendradarbiauti galima tiek teisiškai įforminus santykius, tiek neformaliai“, – rašoma Žemės ūkio ministerijos leidinyje „Kooperacija ir bendradarbiavimas. Geroji patirtis“ (2015 m.). Dr. J. Zaleckienė papildo, kad partnerystės ryšius galima kurti tarp labai skirtingų rinkos dalyvių, ne tik tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų. Įrangos, žaliavų, žemės ūkio technikos tiekėjai, produkcijos perdirbėjai, logistikos, kredito, mokslo ir konsultavimo įstaigos, energijos tiekėjai, kontroliuojančios įmonės darniai dalyvauja visame procese. Įsitraukia netgi vartotojų grupės.

Moksliniuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje partnerystei apibūdinti vartojama daug sinonimų: kooperacija, tinklaveika, susivienijimai, gamintojų grupės, veikimas kartu, sąveikavimas konkuruojant. Kalbant apie žemės ūkio verslą, daugiausia tai asocijuojasi su kooperacija.

Bendradarbiavimo plėtra vangi

Dr. J. Zaleckienės teigimu, kooperacija Lietuvoje neprigyja ir dėl vidinių priežasčių, ir dėl politinių valdžios sprendimų. „Skirtingi žmonės, mentalitetas, patirtys, tikslai, galiausiai – kultūra ir vertybės. Valdžios sprendimai nedaro poveikio arba turi labai trumpalaikį, – atvirauja mokslininkė. – Politikai duoda įvairius finansinės paramos instrumentus. Tada ūkininkų tikslas yra ne bendra veikla, o parama. Tarkime, atsiranda kvietimas gamintojų grupei (viena partnerystės formų). Didesnis balas skiriamas už grupę, tad dirbtinai ir susiburia.“

Iš vidinių priežasčių J. Zaleckienė išskiria kelias: nematoma prasmės, nėra su kuo, pasitikėjimo, kai kuriais atvejais – ir sąžiningumo. Kolūkinis laikotarpis taip pat paliko antspaudą, ypač vyresnių žmonių sąmonėje. „Jau ne vienus metus dirbu su Kauno kolegijos agroverslų technologijų studijų programos studentais, kurie beveik visi yra šeimos ūkių nariai. Tačiau tik vos keli ūkiai priklauso formaliems žemės ūkio kooperatyvams. Kodėl? Priežasčių labai daug. Pirma, visi šeimos nariai turi labai aiškias funkcijas ir užduotis ūkyje, papildomoms veikloms, iniciatyvoms nelabai lieka laiko ir jėgų. Juk kažkas turi galvoti, kur gauti pašarų gyvuliams, kur nusipirkti trąšų, kaip ir kas prižiūrės techniką, įsigis detalių, o kur dar ataskaitos, ligų ir kenkėjų stebėsena ir kt. Antra, dalis ūkių – labai modernūs ir stiprūs, geba prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Trečia, ką pabrėžia studentai, arti nėra bendraminčių arba mažai siejasi ūkių veiklos, tad bendradarbiauti būtų netikslinga. Ketvirta, ūkiai bendradarbiauja, tačiau tai daro neformaliai, neįpareigojančiai, dažnai trumpai. Kyla problema, bet, padedant mokslininkams, tiekėjams, investuotojams ir kitiems rinkos dalyviams, ji išsprendžiama. Toliau kiekvienas ūkio subjektas dirba savarankiškai. Atsiranda naujas išbandymas, vėl ieškoma sprendimo. Penkta, nevienodi požiūriai, ypač tarp skirtingo amžiaus ūkininkų. Jauniems reikia daug įrodinėti, kad į juos būtų žiūrima kaip į lygiaverčius partnerius. Tad nėra vieno atsakymo, kodėl bendradarbiavimas nevyksta, kiekvienu atveju reikia analizuoti konkrečiai“, – apibendrina dėstytoja.

Lietuvoje yra apie 30 gerų bendradarbiavimo (kooperacijos) pavyzdžių, bet jų pakartoti neišeina. Juk kuria kiti žmonės, atsiranda kitas pasiskirstymas, galbūt nesuvokimas, nepasitikėjimas. Socialiniai psichologiniai dalykai veikia, tad ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. „Dalis ūkininkų nenori įsipareigoti, nes jeigu tampi kokio nors kooperatyvo dalimi, turi tam tikrų įsipareigojimų: dalyvauti susirinkimuose, spręsti bendrus klausimus. Susitikimai ūkininkams neretai atrodo kaip laiko gaišinimas, nes jie vertina savo laiką“, – pabrėžia mokslininkė.

Kartais, kad megztųsi partnerystės, reikia informacijos ir šviečiamosios veiklos. Yra vietovių, kur ūkininkų mažai ir iniciatyvesnių žmonių neatsiranda. Kad kooperatyvai ar kitos formos partnerystė ilgai netrunka, įtakos turi ir programų laikotarpiai. Kai jos tęstinės, žinoma, ko tikėtis, į ką orientuotis, ką planuoti. Pavyzdžiui, modernizuoti ūkius, tobulinti technologijas, tolesnis tikslas – pagaminti daugiau produkcijos.

„Kartais trūksta strategijos, kokia laukia ateitis, kad kooperatyvai galėtų toliau daryti žingsnius, – analizuoja įvairias priežastis specialistė. – O kai aiškumo ir apibrėžtumo nėra arba yra mažai, nežino, ar reikia stengtis patiems, ar sulauks valstybės palaikymo. Į jaunuolius žiūrima labai atsargiai, apie valdybą jiems verčiau net nesvajoti. Reikia labai stengtis. Turėtų būti tęstinumas ir perimamumas. Jauni žmonės kartais jaučiasi nereikalingi, tenka labai daug įrodinėti, kad pripažintų lygiaverčiais nariais.“

Kaimyniškumui taip pat kyla sunkumų

Lietuvoje nemažai atvejų, kai kaimynai dalijasi technika, kartu perka, tarkime, trąšas ar sėklas, kad būtų pigiau. Dažniausiai tai nėra formalus bendradarbiavimas, o tik draugiškas kaimyniškumas. Tačiau ir šiuo atveju reikia tam tikrų susitarimų, pavyzdžiui, kaip veiks logistika ir bus atsiskaitoma.

„Paprastai purkštuvo ar kombaino visiems reikia vienu metu, – analizuoja J. Zaleckienė. – Čia toks verslo ypatumas, daug kas priklauso ir nuo gamtos sąlygų, javus nukulti reikia tam tikru metu, kai jie subręsta, nes pradės byrėti. Tad, kai turi savo, esi nepriklausomas. Taip pat reikia nuspręsti, kas rūpinsis technika, jei ši sugestų. Teisininkai pabrėžia, kad reikėtų jungtinės veiklos sutarties, jog įsipareigojimai ir atsakomybės būtų labai aiškiai įvardytos, nekiltų konfliktų.“

Įstatymai Lietuvoje nelankstūs. Yra nepripažinti ir pripažinti kooperatyvai. Į paramą pretenduoti gali tik pastarieji. Jie turi atitikti tam tikras sąlygas, o tam reikia padirbėti papildomai.

Geri pavyzdžiai patraukia

J. Zaleckienė teigia, kad jauniems pradedantiems ūkininkams svarbūs geri bendradarbiavimo pavyzdžiai. Jie nori apie tai daugiau išgirsti. Suprasdami naudą ir galimybes, patys gali imtis iniciatyvos kurti įvairių formų partnerystes. „Mokslininkai ir praktikai glaudžiai bendradarbiauja. Tačiau įtikinamiau, kai gerą patirtį pristato pastarieji. Teoriniai modeliai neveiks, jei nebus patikrinti praktiškai. Skaičiavimai kartais gražiai atrodo tik ekselyje, bet realybėje – kita situacija“, – užtikrinta dėstytoja.

Kaip vieną iš gerųjų kooperacijos pavyzdžių J. Zaleckienė pateikia Kauno ekologinių produktų (nuo mėsos, pieno, iki daržovių ir kruopų) krautuvėlę „Rupūs miltai“, kurioje prekiaujama 10 ekologinių ūkių gaminiais. Parduotuvėlės klientai – ne tik jaunos šeimos su mažais vaikais, bet ir vyresni, senyvi žmonės, kurie vartoja mažiau, bet ieško kokybės. Kitas geras bendradarbiavimo pavyzdys – UAB „Domeina“, kuri vienija daržovių augintojus, surenka jų užaugintą produkciją, organizuoja ir vykdo pardavimus iki vartotojų. Taip pat UAB „Baltijos javai“. Jie tariasi su salyklinių miežių augintojais, aprūpina sėklomis, konsultuoja ir superka grūdus.

„Šie pavyzdžiai – kai kooperaciją organizuoja ne ūkininkai, o iniciatyvūs verslo žmonės, kurie ieško augintojų kaip partnerių, garantuoja supirkimą. O ūkininkų tikslas – užauginti. Kartu jie turi galimybę dalyvauti mokymuose, pasidalyti patirtimi ir pan.“, – sako mokslininkė.

Klasteriai

Anot pašnekovės, klasteris – platesnis subjektų bendradarbiavimo tinklas, kurio tikslas – sukurti inovatyvų produktą, jį pristatyti ir realizuoti Lietuvoje ar užsienyje. Klasteryje yra ir produkcijos gamintojai, ir perdirbėjai, ir mokslininkai, ir savivaldybių organizacijos. Daug perdirbimo įmonių ieško naujų pateikimo ir produktų galiojimo pailginimo formų. Užsako mokslo paslaugų, ieško apdirbimo, laikymo, saugojimo technologijų. Ir tą rezultatą diegia.

„Iš tiesų sunku rasti žemdirbių, kurie norėtų bendradarbiauti projektuose. Tam reikia laiko. Naudos, remiantis administravimo taisyklėmis, nelabai galima tikėtis. Nebent tenkina rezultatas, jeigu ūkininkui iš tiesų ko nors reikia (pagerinti dirvą, išbandyti inovatyvius produktus tam padaryti ar pan.), tačiau kitam to neužtenka. Ūkininko vaidmuo klasteryje: turi problemą, kurią išsprendžia, ir gali jame toliau aktyviai nebedalyvauti. Paskui kyla naujas iššūkis, vėl ieško sprendimų, bet vengia ilgalaikių įsipareigojimų. Žinoma, yra perspektyvų, kad šiuo atveju kas nors pasikeis. Ateina jaunuolių, kurie nori bendradarbiauti, tik svarbu, kad būtų su kuo. Jie nori viską organizuoti moderniau, remtis technologijomis. Pabrėžia pasitikėjimą ir sąžiningumą, kad nebūtų taip, jog visi lygūs, bet yra lygesnių. Pas mus to dar pasitaiko“, – atvirauja J. Zaleckienė.

Užsienio patirtis

Europoje ir kitur pasaulyje – kita kultūra, kitas mentalitetas, kitos tradicijos. Ten savaime suprantama, kad jei melžiate karves, esate pieno kooperatyvo narys, jei auginate daržoves – kito kooperatyvo narys. Europoje jų yra per 50 tūkst. (metinė apyvarta – 347 mlrd. Eur), o narių – daugiau nei 9,5 milijono. Tai lemia ūkininkų mentalitetas. Jie žino principus, mato naudą. Nyderlanduose, Prancūzijoje, Lenkijoje populiarios gamintojų grupės. Ten teisinės sąlygos jiems tinkamesnės ir palankesnės.

„Kiek teko domėtis, Nyderlanduose labai išplėtoti klasteriai, pavyzdžiui, gėlių. Juk gėlininkystė – šaka, kurioje olandai lyderiauja. Taigi, dalyvauja daug gėlių augintojų, vyksta aukcionai, įsitraukia ir įrangos kūrėjai, sutelkia jėgas ir kuria technologijas. Jie stiprūs, nes veikia visi kartu, sprendimų ieško plačiai“, – analizuoja J. Zaleckienė.

Nyderlanduose labai stiprus ir pieno klasteris. Jis orientuotas į kuo platesnį produktų eksportą, intensyvesnę gamybą, gaminių populiarinimą. Dalyvauja pieno kooperatyvai ir perdirbėjai. Čilėje garsus vyno klasteris. Vienas jo tikslų – eksportui surinkti daug vyno. Jeigu mato nišą, ieško partnerių, su kuriais galėtų bendradarbiauti.

Svarbu suvokti naudą

Mokslininkė mano, kad dirbtinai kurti partnerystės nereikia, o išmokos duoda trumpalaikį efektą. Bendradarbiavimo, kooperacijos poreikį turi įžvelgti patys ūkininkai.

„Žinoma, turi keistis ir kooperacijos modelis, nes tai, kas buvo anksčiau, kas yra Vokietijoje, Lenkijoje ar Nyderlanduose, pas mus neveikia. Matyt, dar neatėjo laikas. O tie, kuriems atėjo, buriasi, – sako ji. – Reikia palaikyti ir nuspręsti, kieno čia atsakomybė, ar reikia įsikišti valdžios institucijoms, ar viskas gali vykti savaime. Reikia laiko ir pakeisti žmonių mąstymą. Kita vertus, susitarti taip greitai nepavyksta. Svarbu ieškoti bendro sutarimo, kompromiso. Modelių ir formų yra įvairių. Juk pas mus sėkmingai bendradarbiauja, pavyzdžiui, asociacijų nariai. Augintojai ir gamintojai turi atsirinkti, kas jiems tinkamiausia. Net ir būdami kartu turi kelti tikslus ir ieškoti sprendimų. Kurtis ne dėl skaičiaus, bet dėl rezultato. Sutelktai susitarti su perdirbėjais. Verta pabrėžti, kad jau neužtenka agronominių žinių, reikia kitų kompetencijų ir gebėjimų, bendradarbiavimo tarp skirtingų sričių specialistų. Bet jiems taip pat privalu susikalbėti. Tikslas turi būti – mąstyti lokaliai, bet veikti globaliai.“

***

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą paramą įsisteigimui ir pirmų penkerių metų veiklai remti gavo 64 kooperatyvai. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas“ veiklos sričiai „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas žemės ūkio sektoriuje“ skirta beveik 1,8 mln. eurų.

***

BENDRADARBIAVIMO PRIVALUMAI:

• stipresnė konkurencinė pozicija rinkose;
• tiekimo grandinės aukštesnių ir žemesnių pakopų kontrolė (valdymas);
• investicinių ir einamųjų sąnaudų ekonomija;
• mažėjanti individualių organizacinių ir administracinių pastangų našta;
• svarbios naudingos informacijos prieinamumas ir kt.

Šaltinis – ŽŪM

BENDRADARBIAVIMO RIZIKOS VEIKSNIAI:

• pasitikėjimo stoka;
• bendri tikslai;
• bendrų išteklių ir bendros nuosavybės formavimas;
• juridinio ir ūkinio savarankiškumo praradimo grėsmė;
• negatyvios bendradarbiavimo valdymo raiškos (pvz., vadovų interesų ir į bendradarbiavimą įsitraukusiųjų interesų supriešinimas).

Šaltinis – ŽŪM