Panevėžio r. / Pasvalio r. / Šiaulių r. Verslinių sodų plotai Lietuvoje beveik nesiplečia, nes juos veisiantys ir prižiūrintys sodininkai susiduria su daugeliu problemų.

Pasak Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentės ir sodininkės Vitalijos Kuliešienės, daugumoje verslinių sodų auginamos obelys, jų bendras plotas siekia apie 4 000 ha ir jų užauginti obuoliai užima apie 80 proc. mūsų šalies obuolių rinkos.

Atnaujinti ar kurti naujus sodus labai sudėtinga, nes kasmet kyla daugybė problemų, o konkuruoti su kaimynine Lenkija irgi labai sunku.

Negali modernizuoti ūkių

V. Kuliešienė sako, kad sodų plotai visai nesiplečia, sodininkai išgyvena iš seniau įkurtų plotų.

Už išskirtinės kokybės produkciją ir ekologiškai auginamus sodus galima gauti apie 400 Eur/ha paramos. „Būtina spręsti klausimą, kaip padaryti, kad remiami būtų sodininkai, realiai auginantys ir rinkai teikiantys produkciją, o ne tik deklaruojantys plotus“, – pastebi V. Kuliešienė.

Anot jos, dauguma sodininkystės ūkių, kurie siekia patekti į žemės ūkio modernizavimo programas,  nesurenka balų, nes negali įvykdyti geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų. Nors jie taikomi visiems, tačiau smulkiems ūkiams jų įgyvendinti ir modernizuoti gamybos tiesiog neįmanoma.

Šiaulietis sodininkas Dainius Serva, šeimos 7 ha sode auginantis žemaūges obelis ir kriaušes, teigia, kad pagal išskirtinės kokybės reikalavimus auginamas derlius džiugina ne kasmet.

Tiesa, Servų ūkis – vienas iš nedaugelio sodininkystės ūkių, kuriems pavyko gauti paramą modernizacijai. Dabar, be vaismedžių ir įvairių uogų (braškių, aviečių, serbentų, šaltalankių) auginimo, ūkis užsiima vaisių ir uogų perdirbimu: spaudžia sultis, gamina džemus, saldainius. Taip pat auginamas daržoves raugia.

Auga išlaidos

„Pas mus skinti uogas ir vaisius – sezoninis darbas, todėl negalime žmonių išlaikyti nuolat, o norinčiųjų dirbti žemės ūkyje mažėja“, – apgailestauja D. Serva.

Ūkininkas sako, kad ir užsieniečiams už sezoninį darbą pasiruošęs mokėti tiek pat, kiek ir lietuviams, nes to reikalauja įstatymai.

Pasvalio r. įsikūrusios UAB „Aukštikalnių sodai“ direktorius Arvydas Paškevičius irgi kalba apie didėjančias išlaidas: „Norint išauginti sveikus ir kokybiškus obuolius, kasmet auga išlaidos: užmokestis už darbą, elektrą, trąšas, augalų apsaugos produktus. O apyvartinių lėšų nuolat stinga, todėl bendrovė tik minimaliai atnaujina dalį senesnių sodų.“

Trūksta efektyvių augalų apsaugos priemonių

„Menkas sodo augalų apsaugos produktų nuo kenkėjų ir ligų pasirinkimas rinkoje ūkininkus verčia sukti galvą ir taikyti kitas priemones, nes Lietuvoje sodams registruota nedaug cheminių preparatų, palyginti su Lenkija“, – dar vieną aktualiją įvardija V. Kuliešienė.

Jos nuomone, žaliasis kursas reikalingas, tačiau užtikrinti sodo sveikatingumą taps vis sunkiau.

Pasak „Aukštikalnių sodų“ bendrovės vadovo, susidaro dviprasmiška situacija – sodų nuo ligų ir kenkėjų negalima purkšti arba tenka tai daryti kuo mažiau, tačiau gausiai cheminiais preparatais apipurkštų obuolių į Lietuvą įvežti leidžiama.

„Labai gaila, kad nepratęsta registracija vario turinčiam fungicidui Champion® 50 WG, kuris naudojamas pirma\m gydomajam purškimui, padedančiam ir nuo degligės“, – pastebi A. Paškevičius, kad apsaugoti verslinius sodus ir užauginti kokybišką produkciją tampa vis sunkiau.

Problema – apsauginės juostos

Verslinių sodų savininkams nerimą kelia Aplinkos ministerijos numatomi vandens telkinių apsauginių juostų pakeitimai.

Sodininkystė – specifinė žemės ūkio šaka, tad soduose esantys kvartalai dažniausiai ribojami melioracijos griovių. Todėl 3 ar 5 m numatytos apauginės pločio juostos prie vandens telkinių sukelia nemažai keblumų dėl vaismedžių priežiūros. Sodininkai baiminasi, kad dėl tokių reikalavimų gali būti nemažai pažeidimų 2024 m. deklaruojant pasėlius.

Pavyzdžiui, „Aukštikalnių sodai“ bendrovės vaismedžių plotai ribojasi su upėmis: iš vienos pusės Lėveniu, iš kitos – Mūša. „Jeigu apsauginėms juostoms nustatyto ploto pritrūks, tuomet gali tekti dalį obelų iškasti ir perkelti į kitą vietą“, – sako A. Paškevičius.

Sodininkui D. Servai šiuo atveju pasisekė labiau: ūkio sodų masyve nėra griovių, visas plotas aptvertas, todėl nereikės palikti apsauginių zonų.

Kaip bus su dyzelinu?

Pasak V. Kuliešienės, pabrangus elektrai, trąšoms, augalų apsaugos produktams, dar nerimą kelia ir žymėto dyzelino naudojimo apribojimai į prekybos taškus vežant produkciją mašinomis, taip pat dėl didėjančio akcizo suskystintosioms dujoms. Pavyzdžiui, obuoliai – lengva produkcija, tačiau susidaro nemažas jų tūris tiekiant į didžiuosius prekybos tinklus, todėl reikia didelių transporto priemonių juos vežant ilgą atstumą.

„Žaliojo dyzelino negalima bus naudoti automobiliams, kurie išveža produkciją į prekybos tinklus, reikės pilti brangesnį kurą iš kolonėlės“, – apgailestauja A. Paškevičius.

Dėl diskusijų apie žaliąjį kurą, D. Servos manymu, abi pusės turėtų rasti kompromisą.

Dar viena bėda – padidėjo ekologijos mokestis už kartonines dėžutes obuoliams. Pasak A. Paškevičiaus, vienas prekybos tinklas priima obuolius tik popierinėje taroje (viena dėžutė sveria 700 g, už ją mokestis siekia apie 0,15 Eur, dar papildomai apmokestinami maišeliai, etiketės ir vyniojamoji plėvelė). Už kartono toną tenka sumokėti 180 eurų.