Kauno r. Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimas didėjantis ūkininkų susidomėjimas versliniu aviečių auginimu ir perspektyvių veislių paieška. Kaip įveisti avietyną? 

Ilgamete patirtimi dalijasi „Buskų medelyno“ įkūrėja, sodininkė dr. Loreta Buskienė, kuri apie 30 metų Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centre (Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute) pašventė vasarinių ir remontantinių aviečių veislių tyrimui ir jų auginimo technologijai sukurti.

Pasak L. Buskienės, prieš įveisiant verslinį aviečių uogyną, verta suplanuoti uogų realizaciją:  ar auginsite desertines avietes šviežiam vartojimui ar perdirbti. Taip pat svarbu pasirinkti ištvermingas žiemą aviečių veisles, tinkamą žemės plotą, kuriame nebūtų lomų, žemų vietų.

Dar labai aktualu įsirengti laistymą, tuomet vegetacijos laikotarpiu nebus baisūs sausros periodai, būdingi nepastoviam mūsų klimatui.

Loreta Buskienė

Mėgsta saulėtą, nevėjuotą vietą

Pasak L. Buskienės, avietės reiklios dirvai ir drėgmei, gausiai dera tik purioje, trąšioje lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio dirvoje (pH 5,5–6,5), rūpestingai prižiūrimos. Jų šaknys išsiraizgiusios negiliai, daug drėgmės ir maisto medžiagų kasmet reikia naujiems stiebams. Gerai avietės auga ir drėgnuose priesmėliuose, tačiau jų neverta sodinti labai sunkiose, supuolusiose dirvose.

Avietės blogai auga ir per daug sausose vietose. Per daug rūgščias dirvas reikia kalkinti.

Specialistė pataria avietes sodinti lygiame paviršiuje ar parinkti su nedideliu nuolydžiu (iki 5^o) pietvakarinius ir vakarinius šlaitus. Lygumose netinka lomos, nes augalų šaknys gali užmirkti, be to, čia didesnė šalnų tikimybė, todėl pavasarį gali pašalti aviečių atžalos, o ankstyvos rudens šalnos gali sumažinti remontantinių veislių derlių.

Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1–1,5 m nuo dirvos paviršiaus.

Lietuvos vietovėse, kur dažnos vėlyvos šalnos, avietes patartina sodinti šiauriniuose bei rytiniuose šlaituose.

Avietės mėgsta saulėtą, šiltą, apsaugotą nuo stiprių vėjų vietą. Saulėtoje vietoje aviečių uogos pradeda nokti anksčiau, gausiau dera ir būna saldesnės bei aromatingesnės.

Pavasarį (kas 50 cm eilėje) pasodintos avietės derės tik kitais metais

Tinkami priešsėliai

Toje pačioje vietoje avietės auginamos 9–10 metų, todėl būtina prieš renkantis plotą avietynui parinkti tinkamus priešsėlius, išnaikinti daugiametes piktžoles, gerai įdirbti ir patręšti dirvą.

L. Buskienės teigimu,dėl bendrų ligų ir kenkėjų, aviečių negalima sodinti po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų, nes gali užsikrėsti verticilioze, virusinėmis ligomis, nematodais. Nelabai tinkamas priešsėlis yra daugiametės žolės, po kurių dirvoje prisiveisia spragšių lervų. Nuėmus priešsėlį, turi likti nors 1–1,5 mėnesio dirvai paruošti. Jeigu dirva mažai sukultūrinta ir labai piktžolėta, laikomas intensyviai dirbamas juodasis pūdymas.

Avietes geriausia sodinti aparus sideratus ar žaliajam pašarui nupjovus garstyčias, vasarinius rapsus, po ankštinių augalų – žirnių, pupų, vikių ir avižų mišinio arba aparus lubinus.

Vertingi priešsėliai – javai ir rapsai. Galima auginti ir po daržovių – ankstyvųjų kopūstų, šakniavaisinių daržovių ankstyvajam derliui, nes jos gausiai tręšiamos organinėmis trąšomis, o vasarą jas kaupiant išnaikinamos piktžolės.

Mažiau kenkėjai avietėms žalos padaro, kai jos auginamos po svogūnų, česnakų, salierų, medetkų, krapų ir serenčių.

Būtina išnaikinti piktžoles

„Jeigu ūkis ekologinis, prieš aviečių sodinimą daugiametes piktžoles dirvoje galite naikinti laikydami užimtąjį pūdymą ir įdirbdami žemę. Jeigu ūkis neekologinis, tuomet būsimo avietyno plotą geriausiai nupurkšti visas piktžoles (tame tarpe varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles, pienes ir kt.) naikinančia veikliąja medžiaga glifosatu”, – pataria specialistė.

Herbicido norma – 4–6 l/ha (galima įdėti 6–10 kg/ha amonio salietros), purškiama ne daugiau kaip 300 l/ha skysčio ant sužėlusių piktžolių.

Asiūklius ir kitas daugiametes piktžoles efektyviai naikina 4 l/ha glifosato ir 2 l/ha MCPA super mišinys. Po purškimo lietus turi nenulyti ne mažiau kaip 6 val. Nupurkšta dirva 3–4 savaites nepurenama.

Reikia organinių ir mineralinių trąšų

Pasak L. Buskienės, avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Vidutinio derlingumo dirvose reikėtų iškratyti apie 120 t/ha organinių trąšų – 60 t/ha mėšlo ir tiek pat durpių (sunkesnėse dirvose – daugiau). Mažiau derlingą dirvą patartina dar daugiau įtręšti.

Kai avietės sodinamos pavasarį po juodojo pūdymo, tuomet rudenį iškratomas mėšlas ir giliai apariamas. Pavasarį dirva kultivuojama, išlyginama, išbarstomos kompleksinės trąšos su didesniu kalio kiekiu (iki 300 kg/ha v. m.), atsižvelgiant į natūralų dirvožemio derlingumą.

Galima sodinti pavasarį ir rudenį

Avietes galima sodinti anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Pasodintos vėliau gali nukentėti nuo sausros. Avietes tinka sodinti ir rudenį, apie spalio vidurį, nes dažniausiai būna daugiau drėgmės. Nereikėtų jų sodinti per anksti, tarkime, rugsėjo mėnesį, nes augalai dar būna nepabaigę vegetacijos ir sunkiai prigyja.

„Aviečių sodinukus sodinkite eilėmis šiaurės–pietų kryptimi, kad krūmus vienodžiau apšviestų saulė. Atstumus tarp eilių galite pasirinkti pagal techniką, su kuria dirbsite avietyne“, – pataria L. Buskienė.

Kiek reikės sodinukų? Versliniuose uogynuose eilės dažniausiai būna kas 2,5–3,5 m, eilėse avietės sodinamos kas 0,5 m. Naudojant 3,5 x 0,5 m tarpus, vienam hektarui reikia 5 710 augalų, o sodinant 3 x 0,5 m atstumais – hektarui reikės 6 670 augalų.

Giliau negu augo medelyne

„Sodinkite tinkamai pasirinktų veislių, sveikus, su vešliomis kuokštinėmis šaknimis ir storu stiebu sodinukus. Jokiu būdu nesodinkite sodinukų, padaugintų iš senų avietynų”, – perspėja specialistė. Svarbu neapdžiovinti pervežamų su atvira šaknų sistema sodinukų, uždengti juos polietileno plėvele arba apkasti durpėmis.

L. Buskienė pataria avietes sodinti į plūgu ar kaupiku išartas vagas, pabarsčius mineralinių trąšų, kurias prieš sodinant reikia sumaišyti su žeme. Sodinukų šaknis naudinga pamirkyti molio ir mėšlo ar tik molio tyrėje. Paskui kastuvu reikia užžerti sodinukų šaknis, jeigu reikia, pagilinti vagą, kad šaknys neužsilenktų.

Šaknies kaklelis turi būti apie 2 cm giliau negu augo medelyne, kad po lietaus šaknys neišlįstų į dirvos paviršių. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3–5 cm giliau.

Sodininkė pataria žemę aplink augalus apmindyti, gausiai palieti, apmulčiuoti durpėmis ir nukarpyti stiebus iki žemės paviršiaus.

Formavimo ypatumai

Pasak L. Buskienės, kad avietės išaugintų kokybišką derlių ir gausiai derėtų, augalus reikia formuoti ir genėti, papildomai tręšti, laistyti ir mulčiuoti.

Specialistė pastebi, kad avietės geriausiai auga siauromis juostomis, tarp kurių paliekami platesni tarpueiliai, kad augalai geriau vėdintųsi ir gautų daugiau šviesos. Gausiausią derlių ir stambiausias uogas sunokina avietės, auginamos su atramomis, kai derantys stiebai pririšami arba tiesiog įtveriami tarp išilgai eilių ištemptų vielų. Tuo būdu auginamų aviečių juostos turi būti 40–50 cm pločio.

Yra kelių tipų atramų. Paprasčiausios – vertikalios plokščios, kai stiebai pririšami vienoje plokštumoje. Vielos ištempiamos 0,6–0,8 m ir 1,2–1,4 m aukštyje ir prie jų pririšami stiebai (10–15 stiebų išilginiame metre).

Dar paprasčiau avietes prižiūrėti su vertikaliomis laisvomis atramomis. Prie stulpų pritvirtinama po du 25–45 cm ilgio skersinukus. Jų galuose veriamos vielos ir aviečių stiebai ne rišami, o sukaišomi tarp lygiagrečių vielų.

Avietes auginant atskirais krūmais, stiebai rišami prie viduryje įkalto kuolo.

Aviečių tarpueiliuose šienaujama veja

Tręšimas, laistymas, mulčiavimas

L. Buskienė pataria jaunas avietes (pirmuosius dvejus metus po sodinimo) tręšti tik azoto trąšomis – 100–120 kg/ha v. m. Didesnę dalį (apie 2/3 normos) azoto trąšų reikia išberti anksti pavasarį, o likusią – žydėjimo pradžioje. Nereikia aviečių pertręšti, nes jauni stiebai gali nespėti subręsti ir žiemą pašalti, labiau sirgti.

Vėlesniais metais avietės taip pat tręšiamos azoto trąšomis ir kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais.

Sodininkė primena, kad avietės labai jautrios drėgmės trūkumui, todėl sausuoju metu augalus būtina laistyti, ypač mezgantis ir augant uogoms. Jei tuo metu dirvoje trūksta drėgmės, derlius gali sumažėti 2–3 kartus!

Avietes drėkinti ypač reikia lengvesnėse dirvose. Avietes geriau laistyti retai, bet gausiai, o ne dažnai ir po truputį, kad šaknys skverbtųsi gilyn į dirvą.

Ar naudinga mulčiuoti? Pasak L. Buskienės, mulčiavimas dar vadinamas sausuoju laistymu. Po mulčiu susikaupia daugiau lietaus ar tirpstančio sniego vandens, būna daugiau drėgmės per sausrą, pastovesnė dirvos temperatūra. Nuolat durpėmis, šiaudais ar kitu mulčiu uždengtoje dirvoje pagausėja humuso, ji tampa puresnė, avietės išleidžia daugiau smulkių, mitybai reikalingų šaknų.

Mulčias efektyvesnis lengvesnėse ir sausesnėse dirvose nei humusingose, sunkesnės mechaninės sudėties dirvose.

Avietės galima mulčiuoti ne tik durpėmis, bet ir šiaudais