Vilnius. Pietryčių Lietuvoje dauguma žemių – lengvos, todėl jose pasiekti tokio augalų derlingumo, kaip našiuose dirvožemiuose, neįmanoma.

Tačiau ir šiame regione žmonės gyvena bei ūkininkauja, gamina žemės ūkio produkciją. Prisitaikant prie vietos sąlygų, jiems tenka ieškoti tinkamų lengvoms žemės augalų ir joms tinkamų auginimo technologijų.   

Augalininkystės tyrimus įvairiose žemdirbystės sistemose Pietryčių Lietuvos mažo našumo dirvožemiuose jau daugelį dešimtmečių atlieka Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vokės filialas, taip pat Perlojos bandymų stotis.

Birželio 20 d. LAMMC Vokės filiale buvo surengtas seminaras, kuriame apžvelgti pastaraisiais metais ir anksčiau atlikti tyrimai, lubinų, bulvių, grikių selekcijos kryptys, apžiūrėtos veislių kolekcijos. Nors dabar LAMMC Vokės filiale dirba tik 9 mokslininkai, jie atlieka labai daug įdomių tyrimų, kurių rezultatus galima pritaikyti ūkininkaujant lengvose žemėse.

Lubinai – vieni tinkamiausių augalų smėlingoms dirvoms

Vieni tinkamiausių smėlingoms dirvoms augalų yra pupiniai augalai, o ypač lubinai. Habil. dr. Liudmila Tripolskaja pastebi, jog per kelis dešimtmečius, kai ūkiuose pupinių augalų plotai buvo labai sumenkę, tai neigiamai atsiliepė ir dirvožemių derlingumui. Gerai, jog pastaraisiais metais pupiniai vėl grįžta į sėjomainas.

Kaip žinome, ant pupinių augalų šaknų gyvenančios bakterijos fiksuoja atmosferos azotą, kuriuo vėliau praturtinama dirva. Vokės filiale mokslininkai tyrė, kiek naujos pupinių augalų veislės fiksuoja, panaudoja ir po to dirvožemyje palieka azoto.

Siauralapių lubinų kolekcija. Tai, kad lubinai geriau nei kiti augalai ištveria sausras, rodo ir šie metai. Vokės filialo veislių kolekcijose, kur lubinai pasėti smėlingoje dirvoje, o lietaus per vegetaciją buvo itin mažai, augalai nenuvytę, nors ir nėra aukšti, užmezgė nemažai ankščių.

Šie tyrimai parodė, kad nederlingose žemėse iš įvairių pupinių (žirnių, pupų ir kt.) bene labiausiai tinka auginti lubinus, nes ant jų šaknų susiformuoja daug gumbelių, būna neblogas sėklų derlius netgi netręšiant. O nukūlus, lubinų stiebų likučių ir šaknų masė praturtina dirvas organika.

L. Tripolskajos tyrimai parodė, kad auginant lubinus sėkloms (nukuliant) dirvoms būna netgi didesnė nauda negu auginant lubinus žaliajai masei (sideratams). Taip yra dėl to, jog subrendus lubinams stiebuose būna daugiau lignino (jis lėčiau suyra dirvoje) ir geresnis anglies bei azoto santykis augalinėje masėje.

Panašūs rezultatai būna ir pupų, tačiau jas reikia tręšti, be to, pupoms labiau patinka sunkesnės dirvos. Vokės filialo mokslininkų tyrimai parodė, kad rūgščiose žemėse lubinai yra vieni geriausių augalų, nes jie geriau negu kiti pupiniai ištveria sausras, užaugina neblogą derlių netgi netręšiant, praturtina dirvas azotu ir organika.

Lubinai gali pakeisti sojas

Nuo 1957 metų iki šiol LAMMC Vokės filiale vykdoma lubinų selekcija. Jau kelis dešimtmečius, nuo 1985-ųjų, lubinų selekcija užsiima dr. Zita Maknickienė. Pasak mokslininkės, seniau buvo labai daug dirbama su geltonžiedžiais lubinais, kurie galėdavo duoti net iki 100 tonų iš ha žaliosios masės.

Geltonžiedžiai lubinai buvo selekcionuojami nuo 1957 iki 2005 m. Tačiau šių lubinų auginimo tiek bandymų laukeliuose, tiek ir šalies ūkiuose teko atsisakyti išplitus juos naikinančiai ligai antraknozei. Tuomet paaiškėjo, kad šiai ligai gerokai atsparesni yra siauralapiai lubinai. Pastaraisiais metais Vokės filiale daugiausiai ir dirbama su šiais lubinais. Siauralapiai lubinai selekcionuojami nuo 1995 m.

Pasak Z. Maknickienės, lubinų biologinis ir ekonominis potencialas yra labai didelis ir dar pilnai neištirtas. Per paskutinius du dešimtmečius Vokės filiale buvo sukurta įvairios paskirties siauralapių lubinų veislių. Tai – pašarinės ir žemo alkaloidingumo veislės: VB Vilniai, VB Antaniai, VB Rausviai. Sideracinio tipo veislės: VB Derliai, VB Ugniai, VB Melsviai. Taip pat yra ir pašarinių, ir sideracinių perspektyvių hibridų.

Zita Maknickienė susidomėjusiems ūkininkams rodo ir pasakoja apie lubinų selekcininkų darbo ypatybes.

Viena naujausių sideracinių siauralapių lubinų veislių – VB Melsviai. Jie gali užauginti nuo 61 iki 72 t/ha žaliosios masės, sėklų biologinis derlius siekia 3,7-4,4 t/ha, vegetacijos periodas – 77-88 dienos. Šie lubinai pasižymi aukštu azoto fiksacijos potencialu.

VB Rausviai yra nauja žemo alkaloidingumo siauralapių lubinų veislė, kurios sėklose alkaloidų kiekis siekia tik 0,011 proc. Sėklų derliaus potencialas – 2,5-3 t/ha. Vegetacijos periodas trumpas, iki 80-98 dienų. Pasižymi greitu augimo tempu visuose vystymosi tarpsniuose. Atspari lubinų ankraknozei, sausrai.

Tai, kad lubinai geriau nei kiti augalai ištveria sausras, rodo ir šie metai. Vokės filialo veislių kolekcijose, kur lubinai pasėti smėlingoje dirvoje, o lietaus per vegetaciją buvo itin mažai, augalai nenuvytę, nors ir nėra aukšti, užmezgė nemažai ankščių.

Lubinai verti dėmesio ne tik dėl tinkamumo auginti lengvose žemėse, bet ir dėl jų sėklų maistinės vertės. Pagal baltymų, riebalų, angliavandenių ir įvairių mineralinių mikroelementų sudėtį lubinai nenusileidžia taip visų liaupsinamoms sojoms. O kai kuriais aspektais netgi jas lenkia. Lubinai nėra genetiškai modifikuoti, priešingai, nei dauguma auginamų sojų. Be to, lubinų sėklų prieš vartojant nereikia papildomai termiškai apdoroti ar fermentuoti kaip sojų. Lubinų baltymai įsisavinami be papildomo terminio apdorojimo.

Bulvių selekcininkai ieško įdomesnių veislių

Vokės filialo selekcininkų išvestas bulvių veisles lietuviai nuo seno giria už geras skonines savybes. Gaila, bet dabar iš šalies rinkoje auginamų veislių lietuviškos sudaro labai nedidelę dalį ir pagal populiarumą nusileidžia užsienietiškoms. Pasak dr. Ritos Asakavičiūtės, net 72 proc. bulvių pasėlių užima vokiška veislė Vineta. Iš lietuviškų ūkiuose populiariausia Goda ir Nida.

Bulvės yra vieni iš tų augalų, kurie taip pat gali neblogai augti ir derėti lengvose žemėse. Todėl jų selekcija Vokės filiale vykdoma neatsitiktinai. Šiuo metu filiale palaikoma 16 lietuviškų bulvių selekcinė medžiaga, vykdoma 4 veislių pradinė sėklininkystė. Tuo tarpu bulvių veislių kolekcijoje, kuri naudojama kaip genetinė medžiaga naujoms veislėms kurti, auginama net 200 įvairių veislių.

Seminaro dalyviai apžiūri bulvių veislių kolekciją, kurią pristato Rita Asakavičiūtė (centre).

R. Asakavičiūtė pasakoja, kad vienos įdomiausių yra prancūziškos bulvės. Jos iš kitų išsiskiria tuo, kad tėvynėje auginamos vienoje saloje ir tręšiamos tik dumbliais. Šios bulvės beveik neturi luobelės, o gumbai pasižymi graikinio riešuto skoniu. Jos labai populiarios restoranuose.

Dar vienos įdomesnių yra mėlynos bulvės, pastaruoju metu sulaukiančios didelio dėmesio. Jos augina gumbus, turinčius mėlyną ne tik luobelę, bet ir įvairaus intensyvumo mėlynos spalvos vidų. Šios bulvės sukaupia nemažai antocianų, kurie turi žmogaus sveikatai naudingų savybių.

Panaudojant turimą genetinę medžiagą Vokės filialo selekcininkai siekia sukurti lietuviškas mėlynųjų bulvių veisles. R. Asakavičiūtė pastebi, kad mėlynosios bulvės nuo įprastų skiriasi ir tuo, kad yra atsparios bulvių marui. Tačiau šios bulvės yra ilgesnio vegetacijos periodo, o tai ūkiniu požiūriu nepraktiška. Pasak selekcininkės, bulvių veislę apibūdina labai daug, net iki 40, skirtingų požymių. Todėl siekiant sukurti naują veislę, selekcinis darbas užtrunka iki 10 metų.

Bulvių kolekcijoje yra net ir mėlynus gumbus auginančių egzempliorių. Panaudojant turimą genetinę medžiagą Vokės filialo selekcininkai siekia sukurti lietuviškas mėlynųjų bulvių veisles.

Grikių derlių lemia oro sąlygos

Grikiai yra vieni populiariausių augalų nederlingose žemėse. Nors jie yra palyginti nereiklūs, tačiau derlingumui didelės įtakos turi kritulių kiekis skirtingais vystymosi tarpsniais, oro temperatūra ir bičių lankymas žydėjimo metu. Dr. Danuta Romanovskaja pastebi, jog grikiams reikia daug drėgmės, ypač žydint. Žydintiems augalams kenkia labai aukšta (>30 °C) temperatūra, nes dėl karščio žiedai neapsivaisina. Daugiau drėgmės grikiams reikia birželio mėnesį, kai augalai intensyviai auga ir formuoja masę. Tad nuo grikių sudygimo apie 2/3 viso vegetacijos periodo jiems palankesnės drėgnesnės augimo sąlygos. O sėklų brendimo laikotarpiu per didelis kritulių kiekis mažina derlių.

D. Romanovskaja pateikia dvejų skirtingų metų pavyzdį, kuris parodo klimato sąlygų įtaką grikių derliui. 2014 m. buvo normalaus drėgnumo, per vegetaciją iškrito 233 mm lietaus, daug lietaus tais metais buvo antroje vegetacijos pusėje. O 2015 m. buvo sausi, kai per vegetaciją lietaus kiekis sudarė tik 111 mm ir vegetacijos pirmoje bei antroje pusėje jis pasiskirstė maždaug po lygiai. Didesnis grikių sėklų derlius užaugo sausesniais metais (3,12 t/ha). Drėgnais metais derlius siekė 2,66 t/ha, nes buvo daug augalų biomasės, sėklų ir augalinės masės santykis sudarė 1:1,96 (2015 m. šis santykis buvo 1:1,05). 

Grikių kolekcija. LAMMC Vokės filiale jau kelis dešimtmečius vykdoma grikių selekcija, siekiant sukurti derlingas, gerai pritaikytas vietos agroklimato sąlygoms veisles.

Pasak mokslininkės, grikių derliui didelės įtakos turi bitės. Grikių žiedai pagal savo sandarą yra prisitaikę tik kryžminiam apdulkinimui. Todėl šis procesas vyksta tik vabzdžių pagalba, o pagrindinės apdulkintojos yra bitės (jos sudaro 53 proc. visų grikių pasėlyje apsilankiusių vabzdžių). Tad geresniam grikių žiedų apdulkinimui svarbu palankios oro sąlygos ir gausus vabzdžių lankymasis pasėlyje.

Vokės filiale jau kelis dešimtmečius vykdoma grikių selekcija, siekiant sukurti derlingas, gerai pritaikytas vietos agroklimato sąlygoms veisles. Selekcinio darbo apimtys nemažos: kasmet auginama apie 400 laukelių. Kolekcijoje tiriama 100-110 veislių ir selekcinių numerių. 2003-2018 metų laikotarpiu buvo atliktos 152 kryžminimo kombinacijos 6 pakartojimas, sukurti 822 selekciniai numeriai, kurie tiriami selekciniuose augynuose, konkursiniuose veislių bandymuose. 2002 m. sukurta grikių veislė VB Vokiai, o 2015 m. – VB Nojai.

MŪ inf.