Agritechnica 21 11 15 Rovaltra-mobili-virsuje
Ūkis
Įveistas pirmasis verslinis šilkmedžių sodas Lietuvoje

Kauno r. Gal daugeliui atrodo, kad mūsų klimatas per šaltas auginti šilkmedžius, tačiau abejones visiškai išsklaido Gintaras Kikas, įveisęs šių sodo augalų plantaciją, kuri kas vasarą sunokina vertingas uogas, savo išvaizda primenančias avietes.

Prieš 12 metų G. Kikui pradėjus plačiau domėtis baltųjų šilkmedžių nauda ir auginimu, kasmet sode vis daugėjo veislinių medelių, parsivežtų iš Ukrainos.

Dabar 1,6 ha plote auginama per 400 desertinių baltojo šilkmedžio ukrainietiškų ir rusiškų juodauogių veislių medelių: Galicija, Plodovaja Nr. 3, Smuglianka, Čiornyj Princ, Šelli 150, Turčianka. Dėl įvairovės pasodinti dar keli kitų veislių augalai: Belaja Medovaja – baltomis ir Mereževo – rausvomis uogomis, tačiau jos visai netransportabilios.

Dimedium 21 11 03+ Bioversija 21 12 30

Pirmojo baltųjų šilkmedžių uogų derliaus tenka laukti trejus–ketverius metus, o gausiai derėti pradeda 7–8 auginimo metais. Dėl įdomumo augintojas kolekciją papildė ir žiemą atsparesnėmis eksperimentinėmis juodojo šilkmedžio (M. nigra L) veislėmis – D1 ir D2.

Galicija - ukrainietiškų ir itališkų šilkmedžių hibridas

Kas tie šilkmedžiai?

Šilkmedžiai (Morus L.)– šilkmedinių (Moraceae) šeimos, šilkmedžių(Morus)genties ilgaamžiai, aukšti medžiai (10–15 m),paplitę Azijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos vidutinio ir subtropinio klimato srityse. Dėl heterofilijos ant to paties medžio auga skirtingų formų lapai: vieni paprasti, panašūs į liepų, o kiti – karpyti, primenantys vynuogių lapus. Gentyje žinoma keliolika rūšių.

Augintojas sako, kad Lietuvos klimatui tinkamiausias atsparus šalčiams ir ligoms bei kenkėjams baltasis šilkmedis(Morus alba L.) ir jo veislės. Nors kartais per šaltas ir besnieges žiemas apšąla šių šilkmedžių šakelės, bet paprastai greitai vėl atželia. Žydi kasmet, apsidulkina savomis žiedadulkėmis. Kadangi juodasis šilkmedis (M. nigra L) yra jautresnis žiemos šalčiams, G. Kikas sodino tik minėtas eksperimentines veisles.

Baltojo šilkmedžio lapais minta rajūs šilkverpio vikšrai. Jie susisuka kokonus, iš kurių gaunami plonyčiai natūralaus šilko siūlai. Pasirodo, kad ir Lietuvos dvarų parkuose XVIII–XIX amžiuje bandyta auginti šilkmedžius ir išgauti šilką, tačiau nesėkmingai, nes šilkverpio vikšrai šaltomis žiemomis žūsta, neišgyvena.

Nors ir yra kilę iš šiltesnių kraštų, šie nereiklūs medžiai kuo puikiausiai prisitaikė augti Lietuvoje ir vasarą nustebina skanių uogų derliumi. Naudingos ne tik uogos – iš lapų verdama arbata (tinka sergantiems cukriniu diabetu), o pirtininkai mėgsta bent šakelę įrišti į vantas. Gydomųjų savybių turintys lapai sulaukė ir VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų dėmesio. Šilkmedžių mediena labai kieta, naudojama laivų, muzikos instrumentų, teniso rakečių, ledo ritulio lazdų gamyboje ir kt.

Uogos panašios į avietes, tik saldesnės

„Liepos pradžioje skanaujame pirmąsias sunokusias šilkuoges, kurios savo derėjimu džiugina iki rugpjūčio. Įspūdingai atrodo baltasis šilkmedis sodriai žaliais, žvilgančiais išraiškingais lapais, derėjimo metu aplipęs baltai gelsvais, saldžiais, 1–2,5 cm ilgio vaisiais, o daugumos desertinių veislių uogos – rausvos, purpurinės ir juodos spalvos, pasižyminčios švelniu saldžiarūgščiu poskoniu“, – pasakoja šilkmedžių augintojas.

Šilkmedžių vaisiai – sutelktiniai, kaip ir aviečių, sudaryti iš daug smulkių vienasėklių kaulavaisių, apgaubtų sultingo saldaus apyvaisio.

Įvairių veislių šilkuogės

Pasak G. Kiko, nuo suaugusio medžio priskinama po 10–15 kg vaisių. Šilkuogės sunoksta ne vienu metu, todėl geriausia skinti per kelis kartus, atrankiniu būdu. Pirmąją savaitę šilkmedžiai dera dar negausiai, vėliau per 2 savaites sunoksta dauguma uogų ir dar po savaitės – likusios šilkuogės, kurios būna pačios skaniausios, gavusios daugiausiai saulės.

Kikų šeima uogas valgo šviežias ir jas šaldo. Iš jų taip pat galima spausti sultis, gaminti vyną, likerį, virti uogienes, taip pat džiovinti ir šaldyti.

G. Kikas šilkuoges seniau realizuodavo turguje, o pastaraisiais metais užsisakiusiems pirkėjams išvežioja į namus. Dalis žmonių, vertinantys kaimo turizmą ir poilsį gamtoje, mielai atvažiuoja pauogauti į ūkį.

Auginimas ir priežiūra: labai pakantūs genėjimui

G. Kiko teigimu, baltieji šilkmedžiai geriausia auga atviroje saulėtoje, vėjo prapučiamoje vietoje. Tinkamiausia humusinga, nerūgšti, laidi drėgmei priemolio dirva. Patartina sodinti vienmečius sodinukus (išaugintus vazonuose) pavasarį 6x5 m atstumais. Nors veislės savidulkės, tačiau geriau ir gausiau dera, kai pasodinama skirtingų veislių medelių.

Sodininkas pastebi, kad intensyviai augant jauniems medeliams (iki 2 m aukščio), kasmet žiemą pašąla nesumedėję jų ūgliai, todėl vasaros pabaigoje patartina juos nukarpyti. Po 5 metų augimas sulėtėja, tuomet nušąla tik patys ūglių galiukai, iki 1 cm, arba visai nenušąla, ir palaipsniui augalai adaptuojasi.

Pasak augintojo, jei reikia, tręšiama fosforo ir kalio trąšomis. Fosforas padeda šaknų augimui, tuomet medeliai patys apsirūpina maisto medžiagomis iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Auginant neaukštą medelį, galima formuoti iki 3–4 m aukščio, o jei yra vietos, galima medžiui leisti augti laisvai, nes susiformuoja labai gražus vainikas. Šilkmedžiai labai pakantūs genėjimui ir karpymui. Jie genimi rudenį, nukritus lapams, žiemos pabaigoje ar kovo mėnesį, o jei reikia – ir po derėjimo.

Veisliniai medeliai dauginami vasaros žaliaisiais auginiais – dirbtinio rūko šiltnamyje įsišaknija per 1,5 mėn. Jei dauginama sėklomis, medžiai pradeda derėti tik po 10 metų, be to, dera ne taip gausiai kaip veislės. Juos galima auginti, jei planuojama skinti ir džiovinti lapus arbatoms. Vertinguose lapuose yra daug kalcio, sausoje medžiagoje 20 kartų daugiau nei piene.

Problemos: linkusios byrėti uogos ir itin galingos šaknys

G. Kikas atkreipia dėmesį, kad šilkuoges visada reikia nuskinti laiku, nes pavėlavus uogos nubyrės nuo medžio.

Šilkmedžių uogas labai mėgsta paukščiai, tad ankstų rytą atskridęs paukščių pulkas gali palikti medį švarutėlį, be uogų. „Varnėnai gali sunaikinti iki 70 proc. derliaus. Mėginome nuo jų apsisaugoti naudodami aitvarus, atbaidančius 2 garsinius įrengimus su plėšriųjų paukščių balsais, blizgančias juostas, balionus su plėšriųjų paukščių akimis“, – sunkumus ginantis nuo sparnuočių vardija augintojas.

Kadangi baltojo šilkmedžio šaknys išauga galingos, kaip ir ąžuolo, iš anksto reikia gerai apgalvoti renkantis vietą medeliui. Nepatartina sodinti arti pastatų, automobilių stovėjimo aikštelių. Ir ne tik dėl didelio stoto, bet ir dėl dažančių vaisių, mat dėl gausaus juose esančio geležies kiekio šilkmedžio uogos dažo kaip vyšnios. Gausios ir ilgos medžių šaknys gali užkimšti melioracijos vamzdžius, suardyti statinių pamatus.

MŪ inf.

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kuri ekoschemų priemonė jums būtų priimtiniausia?
Visos apklausos