Pakruojo r. Albino Navicko ūkininkavimo pradžia buvo sudėtinga, jis neturėjo į ką atsiremti ar paprašyti pagalbos. Šiandien ūkis jau klesti, o žvelgiant į ateitį – ūkininkas turi ir planų. 

Pakruojo rajono ūkininką A. Navicką ūkininkavimas iš pradžių nelabai žavėjo. Pats buvo iš kaimo, tad siekė išmėginti kitas veiklas. Įgijo pramoninės ir civilinės statybos techniko specialybę, bandė lieti gelžbetonio plokštes, turėjo žuvies perdirbimo verslą. Vis dėlto šiose srityse A. Navickui ne itin sekėsi, todėl nusprendė imtis žemės ūkio veiklos, kuri jam nebuvo svetima – anksčiau, kaip įprasta kaimeliuose, ūkininkas laikė šiek tiek gyvulių.

Pirmieji žingsniai ūkininkavimo link prasidėjo 1998 m., kai A. Navickas gavo tris hektarus, įregistravo valdą ir įsteigė ūkį. Jis pripažįsta, kad jokios pagalbos neturėjo, „reikėjo pačiam viską kurti, galvoti – niekas nepatarė ir nepasakė, kaip daryti“.

Pradžioje ūkininkas patyrė daug vargo, buvo nemažai ieškojimo kelių: augino linus, garstyčias, cukrinius runkelius, išbandė ir burokėlius. Pasak pašnekovo, ūkio bazė buvo namai, o jis turėjo tik sandėlį. Vis dėlto pradžia buvo ganėtinai greita – per porą metų ūkį išplėtė iki 150 hektarų.

Į Pakruojį 2005 m. atvyko joniškiečiai, kurie norėjo kurti kooperatyvą ir siūlė ūkininkams prisijungti. A. Navickas nusprendė, kad tai gera proga, jį žavėjo bendros idėjos: pastatyti elevatorių, turėti vietos, kur supilti grūdus ir juos parduoti aukštesnės kokybės.

Po dvejų metų buvo įkurtas žemės ūkio kooperatyvas „Joniškio aruodas“, kuris išties palengvino darbą: per jį pradėjo pirkti trąšas, grūdus – viskas darėsi lengviau. Šį etapą A. Navickas laiko rimto ūkininkavimo pradžia. 2012 m. ūkininkas įsigijo ir sutvarkė remonto dirbtuves, sandėlius.

Dabar jis yra ir aktyvus visuomenininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narys.

Dirba kartu su sūnumi

Navickų ūkyje petys petin ūkininkauja tėvas ir sūnus – Albino pėdomis pasekė ir jo sūnus Martynas, jau nuo 13 metų talkinęs ūkyje, vėliau baigęs Žemės ūkio akademiją.

Abu vyrai yra pasiskirstę darbus. Martynas daugiausia dirba per sėją ir javapjūtę, Albinas atsakingas už tai, ko reikia laukuose, pvz., fungicidų, herbicidų. Jis taip pat rūpinasi logistika, o visa techninė dalis, sutarčių sudarymas, purškimų registravimas, chemijos nurašymas – tai sūnaus pareigos.

Pakruojo rajono ūkininkai patys tvarko techniką ir ją prižiūri. Jie pirko dėvėtą techniką, turi įsigiję diskinį skutiklį su sėjamąja, giluminį purentuvą. Martynas sumontavo automatines vairavimo sistemas, su vienu darbuotoju yra perrinkęs variklius. Sūnus įkūrė mažąją bendriją, kuri aprūpina ūkį detalėmis.

Ūkyje dar dirba keturi samdomi darbuotojai, kurių kaita nėra didelė – dauguma jų dirba jau ne vienus metus. 

Šiuo metu ūkininkai augina tradicinius augalus: miežius, kviečius, žieminius rapsus, pupas ir žirnius. Dominuojanti kultūra yra kviečiai. Rapsai, salykliniai miežiai ir ankštiniai augalai taip pat laikomi vienodai svarbiais. Avižos ir grikiai auginami pagal poreikį kaip tarpiniai augalai tuose laukuose, kuriuose yra mažesnis žemės našumo balas. 

A. Navickas nepamiršo paminėti ir auginamų liucernų – jas planavo parduoti kaip žaliavą arba galvijų pašarams. Auginti liucernas tampa nuostolinga, tad ūkininkas nusprendė šiuos augalus naikinti. „Vis dėlto sėjomainos prasme liucernos yra labai vertingas augalas“, – sako pašnekovas.

Kalbant apie kviečius, A. Navickas rudenį juos pasėjo taikydamas tiesioginę sėją, tačiau tuose laukuose pastebi nemažai pelių. Šie kenkėjai nugraužė želmenis, tad tiesioginė sėja, pastebi Albinas, turi savų privalumų ir trūkumų.

Visą straipsnį skaitykite gegužės žurnale „Mano ūkis“.