Kaunas. Grūdininkystė sudaro bemaž didžiausią šalies ūkių pajamų dalį. Tačiau sudėtingos ekonominės ir politinės sąlygos keičia grūdų auginimą.

Tad kaip 2024-ųjų rezultatus vertina skirtinguose regionuose ūkininkaujantys patyrę grūdų augintojai ir ko tikisi naujais metais? 

Apie tai kalbamės su Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) nariu, Šakių r. ūkininku Dariumi Ufartu, LGAA tarybos nariu, Anykščių r. ūkininku Dainiumi Arlausku ir LGAA tarybos nariu, Mažeikių r. ūkininku Audriumi Vanagu. 

Su kokiomis nuotaikomis grūdų augintojai baigia 2024-uosius ir pasitinka naujus metus? Kaip vertinate praėjusį sezoną: jis buvo įprastas ar išsiskyrė iš ankstesnių?

Darius Ufartas. Javų augintojams vienodų metų niekada nebūna, kiekvieni pateikia savo sąlygų, prie kurių tenka prisitaikyti. Ne išimtis buvo ir 2024-ieji.

Sezonas buvo labai įtemptas ir reikėjo skaičiuoti centus, kad ūkis nenugrimztų į skolas, nes gaunamos pajamos iš hektaro balansavo arti savikainos. Tačiau tokios yra ūkininkavimo žaidimo taisyklės, todėl ūkininkai nekaltina nei gamtos, nei kitų aplinkybių. Pabaigę paskutinius sezono darbus, ūkininkai su viltimi planuoja ateinančius metus, tikėdamiesi, kad gamta bus švelnesnė, o grūdų rinka stabilesnė.

Dainius Arlauskas. Žieminiai javai davė stabilų vidutinišką ilgametį derlių, tik rapsai, ypač Aukštaitijoje, nuvylė, užauginę 30 proc. mažesnį nei įprastų metų derlių. Su vasarinėmis kultūromis, ypač varpinėmis, buvo prastai, nes vasaros karščiai uždžiovino augalus ir sumažino derlių.

Ūkiai, turėję daugiau vasarinių plotų nei žieminių, susiduria su finansiniais sunkumais ir apyvartinių lėšų trūkumu. Be to, iš kai kurių supirkimo įmonių vis dar pasigendame sąžiningesnio grūdų supirkimo ir atsiskaitymo. Neretai grūdų kokybė ar kiekybė įvertinama prasčiau, nei yra iš tikrųjų, todėl augalininkystės ūkiai negauna savo pajamų.

Dalis ūkių ir po pastarųjų metų dar neatsitiesė ir nepajėgė išlipti iš buvusios brangių trąšų ir pigiai parduotų grūdų duobės – baigia antrus metus iš eilės su skolomis tiekėjams už sėklas, trąšas ar augalų apsaugos priemones.

Kaip vertinate 2024 m. grūdų derlių Lietuvoje: jis buvo toks, kokio ir tikėtasi?

Darius Ufartas. Vertinant ūkio derlingumo rodiklius, lemiamą įtaką turėjo žieminių ir vasarinių kultūrų santykis. Dėl žaliojo kurso taisyklių sumažėjo žieminių augalų, kurie užtikrindavo stabilų derlių ir ūkio pajamas. Žieminės kultūros 2024 m. mano ūkyje davė 0,7 t didesnį derlių, tačiau to nepakako vasarinių kultūrų derliaus praradimams kompensuoti.

Audrius Vanagas. 2024 metai grūdų augintojams Lietuvoje buvo sudėtingi ir nestandartiniai. Nors bendras derlius šalyje buvo šiek tiek didesnis nei ankstesniais metais, susidūrėme su prastesne grūdų kokybe. Tą daugiausia lėmė nepalankios klimato sąlygos aktyvios augalų vegetacijos laikotarpiu. Atskiruose Lietuvos regionuose po žiemos iššūkių dalis rapsų, miežių pasėlių neišgyveno, o vasarą vyravęs sausringas periodas paveikė pasėlių brandą. Per javapjūtę lietingas periodas ir ekstremalūs reiškiniai suguldė pasėlius, apsunkino derliaus nuėmimą.

Taip pat svarbūs buvo ekonominiai ir rinkos veiksniai. Supirkimo kainos per sezoną daugelio rūšių, ypač grikių, kviečių ir miežių, buvo mažesnės nei tikėjomės, o gamybos sąnaudos išliko aukštos.

Apibendrinant galima pasakyti, nors 2024 m. bendri derliaus rezultatai šalyje kiek geresni nei buvo 2023-iaisiais. Vis dėlto, vertinant rezultatus iš hektaro, tiek derlius, tiek pelnas atitinka daugiametį vidurkį.

Su kokiais iššūkiais teko grūdų augintojams susidurti praėjusį sezoną? Ar daugiau bėdų kilo dėl nepalankių oro sąlygų ar politinių, ekonominių veiksnių?

Darius Ufartas. Pastebėjau, kad jau kelerius metus iš eilės pasikartoja sausros po sėjos, dėl to sunku augalams sudygti ir krūmytis. Silpni augalai vėliau nebegali užauginti įprasto derliaus. Prie to dar prisideda mažėjanti augalų apsaugos produktų gama. Todėl ir taip silpnus pasėlius dažnai pribaigia ligos ir kenkėjai. Vasarinių augalų pajamos tampa gerokai mažesnės nei žieminių.

Kaip minėjau anksčiau, politiniai sprendimai irgi turėjo įtakos galutiniams rezultatams. Būtų lengviau, jeigu biurokratai mažiau kištųsi į ūkininkavimo procesus, paliktų daugiau laisvės pasirinkti. Tada ūkininkai galėtų pasirinkti mažiau rizikingas kultūras ir ūkininkavimo būdus.

Žemdirbiai negali suvaldyti gamtos stichijų, kurios įpusėjus pjūčiai pridarė nemažai nuostolių. Gerai, kad šiuo atveju padėjo pasėlių draudimas: ūkininkai, kurie buvo apsidraudę pasėlius, išvengė didelių finansinių nuostolių, o gal ir bankrotų.

Dainius Arlauskas. Nuo vėlyvų pavasarinių šalnų ar gausių kritulių vasarą nukentėjo didelė dalis žemdirbių. Daug ūkininkų išgelbėjo pasėlių draudimas, antrus metus iš eilės išmokėjęs dideles draudimo išmokas po patirtų žalų. Kažin, kokia būtų šią dieną situacija ir kiek ūkių arti bankroto ribos, jeigu ne pasėlių draudimas.

Pasėlių deklaravime įvykę korekciniai pokyčiai palengvino žemdirbių situaciją ir galimybę užauginti daugiau derliaus, bet to nepakanka. Augalininkystėje vis dar yra gausu perteklinių reikalavimų, kurie sukuria darbą tik dėl darbo.

Andrius Vanagas. Grūdų augintojai pastaraisiais metais susiduria su nemažais iššūkiais: energetikos krize, klimato kaita su kylančiomis stichijomis, grūdų kainų spaudimas iš rytų pusės konkuruojant tose pačiose pardavimo rinkose, išaugusios žaliavų kainos, grūdų biržoje sumažėjusios kainos ir premijos. Visa tai lemia mažesnį ūkių pajamingumą ir kartu pelningumą.

Be to, išaugęs paskolų aptarnavimas, pakilus EURIBOR, stabdė investicijas, gerokai didino ūkių sąnaudas. Perkant trąšas, sėklas, pesticidus su mokėjimo atidėjimu kitiems metams, pardavėjai taiko net 10–12 proc. palūkanas.

Kaip įvertintumėte pagrindinių investicijų į grūdų auginimą – trąšų, pesticidų, sėklų – kainų pokyčius?

Darius Ufartas. Gera žinia ta, kad šiek tiek pinga augalų apsaugos priemonės, trąšų kaina banguoja, todėl dar sunku pasakyti, kokia ji bus galutinė. Tačiau vis dar labai auga technikos, detalių, serviso paslaugų kainos, brangsta ir darbo jėga. Todėl gerokai sumažėjusi javų kaina sunkiai patempia tokį pakilusių kainų vežimą.

Dainius Arlauskas. Stebina paradoksali situacija: prieš kelerius metus labai išbrango sėklos dėl tuomet pakilusių grūdų žaliavos kainų, tačiau pastaraisiais metais įsigyjamų sėklų kainų mažėjimo vis dar nepastebime, nors mūsų parduodami grūdai kainuoja net mažiau nei 2020–2021 m. ir lyginasi su kainomis, buvusiomis prieš 10 metų.

Trąšų ir pesticidų kainos sumažėjo, tačiau vis dar lieka aukštesnės už buvusias 2020–2021 m., nors mūsų parduodami grūdai gerokai pigesni, nei buvo minimais metais.

Grūdų kainos rinkoje taip pat nuolat banguoja. Ar jos buvo palankios augintojams, jeigu lygintume auginimo išlaidų ir pardavimo pajamų santykį?

Darius Ufartas. Laimėjo tie ūkininkai, kurie sudarė išankstines pardavimo sutartis dar 2023 m. rudenį, nes per javapjūtę kainos taip ir neatsigavo. Tai – loterija, niekada negali žinoti, kas tavęs laukia, ar galėsi įvykdyti sutartį. Todėl ūkininkai atsargiai sudaro išankstines sutartis ir rizikas dažniausiai skaido į tris etapus: ruduo, pavasaris ir javapjūtė.

Išankstinių sutarčių kaina dažnu atveju tenkino ūkius, tačiau per javapjūtę nusistovėjusi kaina buvo labai arti savikainos, o po stipraus lietaus grūdų kokybei nukritus iki pašarinių, gaunamos kainos jau buvo net žemesnės negu savikaina.

Dainius Arlauskas. Grūdai rinkoje brangiausi buvo nuo gegužės iki liepos vidurio. Vėliau biržos kainos pradėjo sistemingai kristi ir rugpjūčio gale buvo žemiausios, kai žemdirbiai intensyviausiai vežė grūdus ir rapsus į šalies elevatorius. Aišku, jei ūkiai turėjo nemažą kiekį išankstinių sutarčių su geromis formulėmis ar geromis užfiksuotomis kainomis, jiems paskutinio vasaros mėnesio grūdų biržos kainų kritimas daug įtakos nepadarė.

Vėliau situacija biržoje pagerėjo: kviečių kaina pakilo iki 234 Eur/t, bet nepralenkė buvusios aukščiausios 2024 m. kainos – 269 Eur/t. Rapsų biržos kainos visus metus palaipsniui augo su nedideliais pakritimais ir pasiekė 516–547 Eur/t.

Tačiau mūsų šalies žemdirbiai priklausomi ne tik nuo tarptautinės biržos, bet ir nuo mūsų vietinių supirkėjų – jie sukuria kainų formules, kurios net paprastėja per derliaus nuėmimą ir geriausiu atveju pagerėja metams baigiantis, jeigu įmonėms trūksta produkcijos savo sutartims įvykdyti. Tad kylant biržos kainoms, žemdirbiai kartais gali gauti už produkciją netgi mažiau pajamų.

Audrius Vanagas. Grūdų kaina biržoje – tik vienas veiksnys. Augintojams kelia nuostabą su ja glaudžiai surištų premijų / nuoskaitų dydžiai. Už populiariausios antros klasės kviečius, parduodant juos Klaipėdos uoste, nuoskaita yra -10 Eur/t, o per javapjūtę siekė netgi -23 Eur/t. Kalbant apie rapsus, dabar premija yra +11 Eur/t uoste, o per javapjūtę buvo nuoskaita -8–17 Eur/t, elevatoriuose siekė -20 Eur/t ir daugiau, priklausomai nuo vietos.

Daug metų pastebime, kad per javapjūtę formulė (premijų / nuoskaitų taikymas) būna prasčiausia, palyginti su ta, kokia ji būna javų nuėmimo sezonui pasibaigus, kai prasideda prekyba iš sandėlių. Tai labai blogina grūdų augintojų situaciją. O ji tampa dar sudėtingesnė, žiūrint į žaliavų, technikos kainas. Grūdų kaina grįžo į prieš 5 metus buvusį lygį, tačiau žaliavos ir technika pabrango 20–30 proc. Projekcija į kitus metus ūkininkų nedžiugina. Šią dieną viena mintis ir tikslas – išgyventi.

Ką manote apie grūdų auginimo perspektyvas Lietuvoje?

Darius Ufartas. Žemdirbystė yra mūsų kraujyje ir perduodama iš kartos į kartą, todėl nebus lengva iš mūsų tai atimti. Aišku, didėjanti konkurencija vers didinti našumą ir darbo efektyvumą, gal rinktis naujas kultūras. Tačiau žinau, kad mūsų ūkininkai darys viską, jog ir toliau galėtume vadintis žemdirbių kraštu, juolab kad klimatas mūsų šalyje vis dar palankus ūkininkauti, o žemę tausoti ir mylėti mes mokame.