Kaunas. Kviečių ir rapsų augintojų laukuose vietos randa ir kitos kultūros – tiek tradicinės, tiek vis dar bandančios įsitvirtinti.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas Audrius Vanagas pripažįsta, kad žieminiai kviečiai ir rapsai išlieka pagrindinėmis kultūromis. Tai rodo ir statistika – 2025 m. žieminių kviečių Lietuvoje deklaruota daugiausia – 816 761,51 ha, antroje vietoje – žieminiai rapsai, kurių deklaruota 351 796,38 hektaro.

„Kad ir kaip būtų, ašis sukasi apie žieminius kviečius ir rapsus, nes tai yra pelną nešančios kultūros, leidžiančios grūdininkystės ūkiams stabiliau gyventi“, – kodėl šie augalai populiariausi, pabrėžia A. Vanagas.

Jis taip pat primena, kad ūkininkai pirmiausia renkasi auginti tai, ką geriausiai moka ir ką gali ekonomiškai naudingai realizuoti.

Laukia sojų proveržis?

Vis dėlto laukuose auginamų kultūrų spektras – gerokai platesnis. Be pagrindinių šių grūdinių kultūrų,auginami ir miežiai, avižos, nemažai grikių, ypač ten, kur žemės nenašios, taip pat rugiai, kurie, pasak A. Vanago, kurį laiką buvo laikomi mirštančia kultūra.

Ūkininkai taip pat vis dažniau bando auginti kukurūzus grūdams ten, kur anksčiau tai nebuvo įprasta.

„Nors Pietų rajonuose gana įprasta auginti kukūrūzus grūdams, tačiau dabar tai vis plačiau daroma ir Šiaurės Lietuvoje“, – tikina pašnekovas.

Žinoma, labai populiarūs ir ankštiniai augalai, kurie pastaruoju metu įsitvirtina kaip svarbios gamybinės kultūros. Be to, jas auginti skatina Europos Sąjungos politika ir mokamos susietosios išmokos.

Žemės ūkio duomenų centro statistika rodo, kad 2025 m. deklaruota 198 563,66 ha ankštinių javų, daugiausia – žirnių (102 257,47 ha) bei pupų, pupuolių ir pupelių (87 012,87 ha).

„Pabrangus azotui ir sumažėjus iš hektaro kviečių uždirbamam pelnui, ieškoma kultūrų, kurių užauginimo savikaina būtų mažesnė ir kurios generuotų didesnį pelną. Vienas iš pasirinkimų – pupos. Pastaruoju metu jų plotai labai išaugo, mano ūkyje taip pat“, – pupų populiarumo priežastis vardija A. Vanagas.

Bandoma auginti ir sojas. 2025 m. duomenimis, jų deklaruota 2 605,42 ha, daugiausia – Kauno (382,98 ha) ir Panevėžio (373,18 ha) rajonuose. Pastaruoju metu žemdirbiai vis labiau domisi sojomis, o išbandžiusieji tikina, kad tai dėmėsio verta kultūra.

Pasak LGAA pirmininko, vienas iš sojų privalumų – jos nereiklios augalų apsaugos priemonėms, bent jau kol kas, kol auginami nedideli jų plotai.

„Vienas niuansas – esame priklausomi nuo veislių pasirinkimo. Nepaisant to, kad atsiranda vis ankstyvesnių, sojos vis tiek kuliamos gana vėlai“, – sako A. Vanagas ir priduria, kad ūkininkams svarbu, jog po kitų kultūrų spėtų pasėti žieminius kviečius.

Vis dėlto jis neabejoja, kad šių augalų proveržis Lietuvoje kažkuriuo metu įvyks, nes keičiasi klimato sąlygos, kurios tampa palankios sojoms augti. Žinoma, tam turi susiformuoti perdirbimo praktika, nes sojos – vienos baltymingiausių kultūrų, tinkamų gyvulių pašarams.

Tiesa, pasak A. Vanago, papildomą impulsą auginti sojas gali suteikti ir Nyderlandų žemės ūkio kooperatyvo „Royal Cosun“ planai Kauno LEZ statyti augalinės kilmės baltymų gamyklą.

„Būtų didesnė paskata auginti baltyminius augalus: ne tik paprastas fava pupeles, galbūt perdirbimo galimybė atsirastų ir sojoms“, – pabrėžia pašnekovas.

Eksperimentuojama atsargiai

Eksperimentų su įvairiomis kultūromis, ne tik sojomis, ūkininkai nuolat daro, tačiau, A. Vanago teigimu, tokiomis ekonomiškai nepalankiomis aplinkybėmis grūdininkystės sektoriaus atstovams eksperimentuoti reikia atsargiai.

„Ūkininkaujant tokiomis sąlygomis, kai žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos yra 8–10 metų žemumose, o savikaina išaugo tiek, kad artėjama prie nulinio balanso, labai svarbus stabilumas, tad geriau nesivelti į labai didelius eksperimentus.

Ūkininkas iš kiekvieno kvadratinio metro, kurį apsėja, turi nuimti derlių. Jeigu to nepadaro, neturi pajamų ar pelno“, – tikina pašnekovas ir priduria, jog ir pats į tai orientuojasi bei didelių eksperimentų nedaro.

Vis dėlto LGAA pripažįsta, kad naujų kultūrų paieškos yra neišvengiamos: „Kita vertus, eksperimentuoti kažkiek netgi privalome, kad atrastume naujas kultūras, su kuriomis galime dirbti.“

A. Vanagas džiaugiasi, kad ūkininkai taiko gerąsias praktikas, tausoja dirvožemį ir jų laukuose vietos atsiranda mažiau pelningiems, bet dirvožemiui naudingiems ir vartotojams artimiems augalams.

„Man širdį glosto tai, kad ūkininkai renkasi ir gana nepopuliarias kultūras, kurios neduoda maksimalaus pelno, pavyzdžiui, grikius ar avižas. Iš šių kultūrų daug neuždirbsi, bet jos naudingos dirvožemiui. Be to, iš jų gaunama pagrindinė vertė – maistas“, – pabrėžia LGAA pirmininkas A. Vanagas.

Taigi, nors kviečiai ir rapsai išlieka grūdininkystės pagrindu, ūkininkų laukuose vis daugiau vietos atsiranda ir kitoms kultūroms. Jų pasirinkimą lemia ne tik pelningumas, bet ir savikaina, sėjomaina, dirvožemio tausojimas ir galimybės realizuoti produkciją.