Plungė. Virginijus Brezgys gali didžiuotis savo įžvalgumu - prieš keliolika metų, kai mėsinė galvijininkystė Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius, jis ryžtingai atsisakė melžiamų karvių, iškeitęs jas į mėsinius galvijus. Dabar ūkininkas gali tik džiaugtis tokiu sprendimu.

Virginijus ir Marija Brezgiai, ūkininkaujantys Truikiuose, netoli Plungės, laiko veislinę aubrakų bandą. Bandos pagrindą sudaro kilmės knygos A skyriuje įrašyti galvijai, keli yra ir E - elito - skyriuje. V. Brezgys geriausius savo veislinius aubrakus nuolat demonstruoja parodoje Algirdiškyje.

Prieš 12 metų mėsinius galvijus auginti pradėjęs ūkininkas mato, kiek daug per dešimtmetį įvyko pasikeitimų auginant mėsinius galvijus ir skatinant vartoti tikrą jautieną. „Mėsinės galvijininkystės ateities laukti nereikia - ji jau atėjusi. Geros veislinės vertės gyvuliai įvežami ne tik iš užsienio - jau mes ir patys tokius išmokome užauginti", - sako V. Brezgys.

Virginijus Brezgys džiaugiasi, kad ir Lietuvos ūkininkai išmoko užauginti gerus veislinius galvijus

Aubrakai nenuvylė

Pirmąsias 8 aubrakų veislės telyčias V. Brezgys įsigijo iš Dotnuvos eksperimentinio ūkio. Pirmąjį bulių pirko iš ūkininko Alberto Šurnos, antrąjį, didindamas bandą, - iš kraštiečio Vidmanto Jonikos. Dabar bandoje yra naujas reproduktorius iš Prancūzijos, kad įlietų į bandą „šviežio kraujo". Jis pirktas pasinaudojus parama veisliniam gyvuliui įsigyti.

Aubrakų priežiūra nesudėtinga, tai ekstensyvi veislė, kuriai reikia mažiau priežiūros, ji atsparesnė ligoms. Žiemą galvijai gyvena tvarte. Tai dar kolūkio laikų ferma, tačiau iš išorės atrodo, lyg ferma būtų naujai statyta. „Ką sugebėjau, atnaujinau. Bet mechanizuoti jos neįmanoma, sena ferma yra sena", - nedramatizuoja padėties Virginijus.

Brezgiai pasirinko vakarietišką gyvenimo modelį - jų gyvenamasis namas ir ferma stovi šalia

Brezgiai ūkininkauja Virginijaus senelių žemėje. Ūkyje ranka rankon dirba abu sutuoktiniai. Marija, pasak Virginijaus, - bandos akys ir ausys. Jo, diplomuoto agronomo, rūpestis - laukai ir visa kita: technika, statybos, aišku, ir prie gyvulių tenka eiti. Gyvenimas visko išmokė. O gyvuliai Virginijui pažįstami nuo mažens - mama dirbo kolūkio veršelių fermoje, tai jis vis bėgdavo jai padėti. „Mama virdavo veršeliams įvairias arbatas, linų sėmenų nuovirą, pati kolūkio veršiams augindavo specialias vaistažoles nuo viduriavimo, tai ją kone ant rankų nešiojo", - prisimena ūkininkas. Pradėjus auginti mėsinius galvijus, mama ir sūnaus ūkyje buvo pirmoji konsultantė.

Marija, tuometės Žemės ūkio akademijos absolventė, yra apskaitos specialistė. Kurį laiką pati ir tvarkė ūkio apskaitą, bet kai ūkyje tiek daug darbų ir jų vis daugėja, šį darbą šeima patikėjo LŽŪKT Plungės skyriaus konsultantėms. 

Marija Brezgienė - aubrakų bandos akys ir ausys

Vykdys kontrolinį penėjimą

Brezgių ūkyje jau atvestas ne vienas grynaveislis reproduktorius, sėkmingai „dirbantis" kituose ūkiuose, iš Truikių iškeliavo ir nemažai geros genetikos telyčių.

Virginijui patinka veislinis darbas - vertinti gyvulį, stebėti jo savybes, suprasti, kuris tinkamas veislei, kuris - ne. „Gerų veislinių gyvulių, atvestų ir užaugintų Lietuvoje, mes jau turime - tai matome ne tik mes patys, bet ir kitų šalių specialistai. Galbūt dar yra niuansų vystant šią šaką, atrenkant gyvulius, tačiau mėsinė galvijininkystė Lietuvoje jau yra stipriai pažengusi į priekį", - džiaugiasi V. Brezgys.

Bandos pagrindą sudaro kilmės knygos A skyriuje įrašyti galvijai

Naujojo „prancūzo" buliaus palikuonims Virginijus žada vykdyti kontrolinį penėjimą - veislininkystei tai būtina. „To tikrai reikia, nors man ir kyla klausimas, kur tie kontrolinio penėjimo, kurį vykdo „Šilutės veislininkystė", rezultatai? Aš jų nesu matęs. Man susidaro įspūdis, kad jų darbas eina savo vaga, o visa kita - nesuprasi", - trauko pečiais ūkininkas.

Jis pats sveria veršelius - be svėrimo veislinės bandos neturėsi. O dėl naujos privalomo svėrimo tvarkos Virginijus apgailestauja, kad nėra palikta vietos alternatyvai.

„Optimaliausia tvarka būtų - leisti sverti su metrologinę patikrą praėjusiomis ūkio svarstyklėmis ir pasikvietus veislininkystės inspektorių. O dabar paskambina ir pasako: atvažiuoju, ir viskas. Ar tu gali, ar negali, esi sveikas ar sergantis, niekam neįdomu. Sukurtas monopolis, bet visi bijo garsiai apie tai kalbėti", - rėžia V. Brezgys.

Per metus jis parduoda 1-2 buliukus, o telyčias parduotų visas, kiek tik turi - jų poreikis labai didelis. Gyvuliai jau išvažiuoja ne tik į kitus Lietuvos ūkius, kaimyninę Latviją, bet ir į Vokietiją. Dabar vieną vadą jis pasiliko ūkyje bandai atnaujinti, nes žindenių banda buvo šiek tiek sumažėjusi. Įprastai jų turi apie 40 ir du bulius. Iš viso su prieaugliu galvijų skaičius ūkyje svyruoja nuo 80 iki 100.

Žemės Brezgiai turi 110 ha (maždaug pusė - nuosava), javų sėja apie 30 ha. Pašarams Virginijus sėja žolių mišinius. Žiemą galvijus šeria šienu ir šienainiu, duoda traiškytų grūdų. Dalį grūdų ir pašarų parduoda.

Neteisinga jautienos kainodara

Ūkio pajamas planuoti nelengva - nežinai, kiek gyvulių parduosi, už kokią kainą. Bet geram gyvuliui, neabejoja V. Brezgys, pirkėjas visada asiras. Netinkami veislei aubrakai parduodami mėsai. Tačiau uždarbis už veislinį gyvulį yra nepalyginti didesnis, kaina, teigia Virginijus, skiriasi maždaug dvigubai.

Ūkininkas mano, kad Lietuva užsiaugins savą jautienos vartotoją. Reklama, įvairios akcijos turėtų didinti jautienos vartojimą. Tik dar reikėtų išspręsti kainos problemą, nes kainos žirklės - kiek ūkininkui moka supirkėjai ir už kiek žmonės perka jautieną prekybos centre - didžiulės.

„Manau, kaina skiriasi daugiau negu dvigubai ir kartais pranokstame Prancūzijos kainas. Ten visai kitokia kainodara, kaina skiriasi pagal mėsos šviežumą, veislę ir panašiai", - pastebi V. Brezgys. Jis prisimena, kai prieš keletą metų viena mėsos perdirbimo įmonė vykdė projektą su prekybos centru. Jautiena buvo parduodama su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos logotipu. Užėjęs į vieną parduotuvę Vilniuje Virginijus apstulbo - supirkimo ir pardavimo kaina skyrėsi apie 3,5 karto. Projektas po kurio laiko, suprantama, įstrigo.

Ūkyje Brezgiams padeda vienas samdomas darbuotojas, tačiau yra darbų, kurių jie nepatiki niekam - nei darbininkui, nei vaikams. Vienas tokių - veršiavimasis.

„Gyvulininkystė - sunkus darbas. Ar tau sekmadienis, ar Kalėdos, ar tu sergi - prie gyvulių vis tiek turi eiti. Nesužiūrėsi ko nors svarbaus - graušiesi pats dėl moralinių ir finansinių praradimų. Bet vis tiek mėsiniai galvijai - tai ne melžiamos karvės, su jais lengviau", - kalba abu ūkininkai.

Visą publikaciją skaitykite liepos mėn. žurnale „Mano ūkis" (Nr. 7)

MŪ inf.