Basf 2024 04 09 A1 Basf 2024 04 09 m1
Ūkis
Gamta prieš Strateginio plano terminus. Eksperimentų ir absurdo metai

Kaunas. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas žemdirbius, norinčius gauti išmokas, įpareigoja laikytis dar daugiau ir griežtesnių darbų atlikimo terminų, kai kuriais atvejais sėti tik tam tikrus augalus, dokumentų tvarkymo reikalavimai irgi griežesni.

Daugeliu atvejų tai nebūtų problema, bet Lietuvos klimatas vis dažniau pateikia staigmenų, įstumia žemdirbius į keblias situacijas. Taigi gal toks reglamentavimas intensyvių gamtos pokyčių fone atgyveno ir nėra veiksminga priemonė ūkininkaujant pažangiai ir tvariai, gal ribojimai ne visada drausmina, o tampa ir nuviliančia našta? Šį kartą  žemdirbių pastebėjimai apie metus, kuriuos daugelis iš jų pavadino eksperimentiniais.

Raseinių r. ūkininkas ir agronomas Alfredas BARDAUSKAS: „Kartais geriau be išmokų, bet su šiek tiek laisvės“

„Šiemet pirmą kartą gyvenome pagal naują tvarką, pagal visus naujus reikalavimus – padarytas Strateginis planas penkeriems metams. Jo reikėjo, bet ne tokio – daug žemdirbių siūlymų neišgirsta, teorija vėl prasilenkia su praktika ir nuo to dirbti tik sudėtingiau.

Bioversija m7 2024 03 29

Bandau ir ministeriją suprasti: yra dokumentai, ataskaitos, įsipareigojimai ES, viskas turi būti labai gražu, tvarkinga, privaloma nurodyti darbų atlikimo datas ir jų paisyti. Bet apmaudu, kad dažnai gražu tik popieriuje, beveik nelabai kam rūpi, ar tikslai bus pasiekti.

Valdžia, norėdama, kad saugotume gamtą ir klimatą, tokiais savo apibrėžimais ir suvaržymais tik trukdo. Ir tai visi žino. Kitose ES šalyse yra gal tik 6 ar 7 ekoschemos, o pas mus 11 ar 12, sukurta grandiozinė sunki sistema ir aš po šiai dienai nežinau, kaip ji veikia.

Strateginiame plane turėtų būti numatyti tikslai ir užbrėžtos darbų gairės, kaip jų pasiekti, bet pastaruoju metu per daug nueinama į smulkmenas, pradedama kištis į darbų technologijas, atsiranda griežtesni darbų terminai, augalų sąrašai, o su jais ir kur kas daugiau problemų.

Mano asmeninis tokių pokyčių pavyzdys – žalias pūdymas. Technologija brangi, bet naudinga. Jau kur kas seniau nei atsirado reikalavimai, iš rudens sėjau dobilus, kitą sezoną deklaruodavau kaip žalią pūdymą, visą vasarą jie žydėjo, buvo pilna bičių, veiksmo, vešli dobiliena gamino daug azoto, po to, pasėjęs kviečius, gaudavau rekordinį derlių. Pagal naują strategiją žaliame pūdyme negaliu auginti dobilų, turiu pavasarį sėti vikius su avižom, o tai, mano manymu, tik žalio pūdymo imitacija – šie augalai beveik nekaupia azoto, nenaudingi vabzdžiams. Sunku suprasti, koks kažkam skirtumas, ką mes auginame žaliame pūdyme.

Kitas pavyzdys: nustatyta, kad tarpinius augalus reikia auginti per žiemą, o juos pasėti iki rugsėjo 1-osios. (Pakoregavus planą, tai bus galima daryti iki rugsėjo 15 d. – red. past.) Kas įvyko šiemet? Rugpjūčio paskutiniąją savaitę ištisai lijo, po to dar visą savaitę neįmanoma buvo kišti padargų į žemę, o vėlavimas – jau prasižengimas, už kurį gali būti taikomos sankcijos, mažinamos ar nemokamos išmokos.

Rugsėjis kaip tik gražus ir puikiai būtų galima pasėti. Juo labiau, kad įsipareigojimą pasėti tarpinius augalus iki tam tikros datos mes turime prisiimti pavasarį, deklaruodami pasėlius. Dar daugiau – tai įsipareigojimas ne vienam sezonui, o ketveriems metams. O juk mes visi norime, kad dirvožemis per žiemą būtų apsaugotas nuo gausių kritulių, erozijos ir tikrai sėsime, ką reikia, bet koks skirtumas, dieną anksčiau ar vėliau? 

Čia tik pora absurdo pavyzdžių, jų yra daugiau, todėl kartais geriau mažiau išmokų, bet daugiau laisvės.“

Šakių r. Griškabūdžio ŽŪB pirmininkas Petras Puskunigis: „Terminai – žemdirbių genocidas“

„Mūsų ūkis daugiašakis, tad turime didesnę veiklos laisvę. Ir nors instrukcijų, kurias gauname deklaruodami pasėlius, stengiamės laikytis, visai nelogiškų nurodymų bandome išvengti, atsisakydami išmokų. Posėlio sėja pagal terminus tas  6 savaites mus apsunkintų, todėl pasiliekame tuos plotus vasarojui. Kita kaina, bet darome taip. Gyvulininkystėje ribojimai nėra labai aktualūs, tad mes balansuojame. Nors, mano manymu, visi ribojimai – žemdirbių genocidas.

Konkretus absurdo pavyzdys – mėšlo išvežimo ir įterpimo į dirvą terminai. Tai padaryti turime iki lapkričio 15 d. Orai tuo metu dažniausiai blogi, lietingi, bet mes malamės po dirvą, gadiname kelius, kad tik spėtume.

Dažnai po lapkričio vidurio nusistovi gražūs, sausi orai, galėtume dirbti, bet jau per vėlu. Mat kažkas pasakė, kad tuo metu augalai dar vegetuoja ir davė tokį terminą. O juk gerai žinome, kad ant įmirkusios dirvos ar įšalusios žemės mėšlo skleisti negalima ir šiuo atveju ne augalai svarbiausia – mėšlu gerinama dirva, formuojasi humuso sluoksnis.

Suprantu, kad  terminai kuriami ne žemdirbių patogumui, kad jie drausminimo priemonė, susijusi su gamtos išsaugojimu, bet mėšlu mes gamtos neužteršime labiau nei naudodami mineralines trašas, nes kažko nespėjome pagal teorinius terminus.

Apmaudu, kad Strateginis planas nebuvo derintas su žemdirbių savivalda, nebuvo atsižvelgta į mokslo rekomendacijas ir šiandien jau aišku, kad dėl blogo planavimo išmokos sumažėjo iki 27 procentų, o tai labai daug.

Norėtųsi daugiau lankstumo, didesnio įsiklausymo į tai, ką sako žemdirbiai, specialistai – juk visų tikslai panašūs: siekti gero derliaus ir saugoti žemę bei gamtą, išsaugoti ne tik pauštelius, bet ir pamaitinti žmones.“

Telšių r. ūkininkas Arūnas Usis: „Nuo nuostolių mus išgelbėjo teisinga strategija“

„Šiemet deklaravimas buvo sudėtingesnis, skaičiuoti reikėjo kur kas ilgiau, o dabar aiškėja, kad pinigų bus gerokai mažiau nei planuota. Ta programa, kuri atrodė gana patraukli, siūlė labai daug deklaravimo pasirinkimų žemdirbiui, daug kam tapo dideliu nusivylimu. Išmokos dažnu atveju neatperka net sąnaudų, nors iš pradžių gali atrodyti labai patraukliai – žmonės ne visada teisingai paskaičiuoja, tikisi geriausio.

Kitas iššūkis –  tręšimo ir purškimo žurnalų pildymas. Anksčiau šiam darbui buvo skirta daugiau laiko, o dabar paliktos dvi savaitės, nors kontrolė išlieka ta pati. Kiekvieną laukelį reikia matuoti, skaičiuoti normas, tai užima daug laiko, yra labai sudėtinga, trukdo kitiems darbams.

Dėl darbų terminų didelių problemų ūkyje neiškilo, bet tik todėl, kad nesirinkome posėlių, nesėjome tarpinių pasėlių, laiku spėjome pasėti tuos augalus, kuriuos planavome. Dirvožemiu ir taip rūpinamės pakankamai: ir organikos turime, ir augalų sėjomaina mums nesvetima.

Tai, ko dabar reikalaujama, vykdėme ir anksčiau. Tokią strategiją pasirinkome sąmoningai, juo labiau, kad Žemaitijos regione visada vėluojame su sėja.

Teko girdėti, kad posėlius deklaravę ūkininkai šiemet dėl terminų pateko į sudėtingas situacijas. Sunku suprasti, kas nustato terminus, nes jų logika sunkiai paaiškinama. Apskritai šiemet savo ūkyje pasirinkome minimalų kiekį ekoschemų ir tik būtiniausių, į kraštovaizdžio ekochemas nesiorientavome visiškai – per maža išmoka ir per didelė rizika visko netekti. Laikyčiau šiuos metus eksperimentiniais, kai norisi pažiūrėti, į ką visa tai išvirs.

Manau, Strateginis planas tikrai turės būti koreguojamas, bet bėda ta, kad žemdirbių nelabai klausomasi, nors mes didesni praktikai nei tie, kurie kuria planus. Pasirodė ir pirmieji taisymai, bet jie daugiau kosmetiniai ir su dar daugiau ekoschmenų. Atrodo, mano abejonės, ar planas pasieks tikslus, pagrįstos.“

Šakių r ūkininkas Mindaugas Martinaitis: „Tik popieriuose viskas vyksta sklandžiai“

„Skaičiuojame vienaip, o išeina kitaip, bet, ką prisiėmėmė, tai ir vykdome. Rapsai nesudygo, norėtųsi pasėti kviečius, bet kadangi augalų kaita, tai negalime – reikia laukti pavasario. Ir laukiame. Ar taip geriau? Žinoma, ne.

Finansus planuojant tas pats: skaičiuojame vienaip, o išeina kitaip. Augalų sąrašai irgi nelogiški – ypač tiems, kurie neranda augalų, nors logiškai jie turėtų būti įtraukti. Terminai kelia įtampą, savų korekcijų visada atneša gamta. Tarpinius augalus turime suspėti pasėti, su ta pačia sėjamąja kaip ir rapsus. Visa tai apsunkina darbų eigą.

Sėti tarpinius augalus iki plane numatytų terminų iš pradžių atrodo lyg ir logiška, bet kai viską dar reguliuoja ir gamta, pradedi galvoti, kad tie terminai turėtų būti lankstesni.

Nemanau, kad įrėminimai visada drausmina, tie kontrolės elementai – papildoma našta. Juo labiau kad mūsų ūkis seniai augina tarpinius augalus, patys esame suinteresuoti savo žemių derlingumu ir gamtos tausojimu – juk viską paliksime ateities kartoms.

Ir nors mano ūkis šiemet dėl naujovių didelių nepatogumų nepatyrė, siūlyčiau planų kūrėjams turėti daugiau lankstumo, žmogiško supratimo ir tolerancijos.

Popieriuose viskas gali sudėliota labai sklandžiai, bet mes juk išgyvename bandomąjį, naujų reikalavimų laikotarpį, ir tikėtis, kad ir praktikoje viskas bus sklandu, dar anksti.“ 

Autorius: Rasa Kuncaitė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
Visos apklausos