Vilnius. Toje pačioje įmonėje, tik skirtinguose padaliniuose besidarbuojančios Meilutė Janušonienė ir jos dukros Roberta bei Aiva sako, kad dažnai tenka aiškinti apie darbą šiuolaikinėje fermoje ir griauti tebegyvuojančius stereotipus.

Iš Pakruojo r., Megučionių kaimo kilusi Meilutė Janušonienė 20 metų dirba fermos operatore Danijos kiaulių augintojų įmonėje „Idavang“, Mūšos padalinyje.

O Šiauliuose su savo šeimomis įsikūriusio seserys kas rytą pasuka į skirtingas puses. Roberta Markauskė įmonėje darbuojasi 9 metus ir vadovauja Kelmės r. esančiam Sajos padaliniui. Aiva Janušonytė-Vadoklė  įmonėje – su pertraukomis 14 metų, šiuo metu Radviliškio r. ji vadovauja Šeduvos padaliniui. 

Pasak M. Janušonienės, jai darbas su gyvūnais buvo artimas ir pažįstamas nuo vaikystės, nes ilgą laiką kiaulių ūkyje dirbo mama. „Iš pradžių buvo nemažai fizinio darbo, bet laikui bėgant viskas keitėsi, tobulėjo“, – sako moteris.

Aiva Janušonytė-Vadoklė, Meilutė Janušonienė ir Roberta Markauskė sako, kad dažnai tenka pasakoti apie darbą šiuolaikinėse fermose (įmonės nuotr.)

Pirmoji iš seserų būdama šešiolikmete pagalbine darbuotoja fermoje vasarą pradėjo dirbti Aiva. Vėliau darbą derino su mokslais – ketverius metus studijavo aplinkosaugą Panevėžio kolegijoje, o sesijų metu imdavo atostogas, kad galėtų susitelkti į studijas.

Roberta kuriam laikui buvo išvykusi padirbėti į Daniją, o grįžus vienas etapas keitė kitą: darbas skirtinguose padaliniuose, naujos atsakomybės, o galiausiai – pasiūlymas vadovauti Sajos padaliniui.

„Šeduvos padalinyje dirbau, kol sesuo buvo motinystės atostogose. Galvojau, jai sugrįžus, man teks išeiti. Bet pasiūlė likti ir vadovauti kitam padaliniui. Labai apsidžiaugiau, bet kartu tai buvo didelis iššūkis, nes tapau atsakinga už 26 žmonių komandą. Reikėjo laiko apsiprasti, suprasti komandą, susidėlioti darbus“, – tikina Roberta.

Aiva įmonėje išbandė ne vieną poziciją: dirbo naktine fermos operatore, pagalbine virtuvės darbuotoja, kol galiausiai atsidūrė paršiavimosi skyriuje.

„Nuo pirmų dienų ten buvo labai įdomu. Ypač tas momentas, kai gimsta mažas paršelis. Matai, koks jis silpnas, padedi jam sustiprėti, įdedi daug darbo ir po kurio laiko matai rezultatą“, – pasakoja Aiva.

Kai Aivai buvo 23-eji, jai buvo pasiūlyta vadovauti Šeduvos padaliniui.

Tenka griauti įsitikinimus

Moterų teigimu, stereotipai apie darbą fermoje vis dar labai gajūs. Su jais tenka susidurti ne tik kasdieniuose  pokalbiuose, bet ir priimant naujus darbuotojus.

„Realybė juos nustebina. Kai pakviečiame atvykti ir patiems apsižiūrėti, žmonės pamato, kad fermose daug švariau ir tvarkingiau negu jie įsivaizdavo. Dirbame su švariais rūbais, baltais batais, daug kas automatizuota, sustyguota“, –  pasakoja Roberta. 

Seserų teigimu, pasenusį fermų vaizdinį iš žmonių galvų išgyvendinti nėra paprasta. Dažnai joms tenka griauti kitų įsitikinimus ir už darbovietės sienų.

„Kai pasakai, kad esi padalinio ar fermos vadovė, to neužtenka. Iš karto seka kitas klausimas – kaip atrodo tavo diena? Ką tu ten iš viso gali dirbti? Viskas priklauso nuo pašnekovo požiūrio, kiek detaliai tenka aiškinti, kad mano darbas nėra su šakėmis. Didelę dalį sudaro administraciniai sprendimai, planavimas, įvairių situacijų sprendimas“, – kalba Aiva.

Moterų teigimu, net jei darbo sąlygos geros, o įmonė šiuolaikiška, nereiškia, kad fermoje gali dirbti bet kas. Robertos teigimu, nesvarbu, kokias pareigas užimi – ar esi operatorius, ar vadovas – visur reikia atsakomybės ir visur kyla savų iššūkių, kuriuos reikia spręsti.