Gyvūnų mokslų specialistas, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veislininkystės specialistas ir eksterjero vertintojas Evaldas Tamkutonis pasakoja, kodėl svarbūs šios srities specialistai ir kokių klaidų dažniausiai padaro galvijų augintojai.

Gyvūnų mokslo specialisto funkcijos šiuolaikiniame ūkyje labai plačios ir svarbios, pradedant gyvulių laikymu, šėrimu, baigiant – veislininkyste ir darbo organizavimu. Ar įmanoma sukurti rentabilų veislinį ūkį be specialisto pagalbos?

Manau, tik retas ūkininkas tai galėtų. Veislininkystė be specialistų yra kiek chaotiška, mėgėjiška, drįstu teigti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje ji labai sunkiai eina į priekį. Gyvulininkystės ūkyje kiekviena klaida, kurių dažniausiai pasitaiko dėl nežinojimo, kainuoja brangiai. Be to, mėsinių galvijų ūkyje kiekvienai, net ir mažai, selekcijos, veislininkystės klaidai ištaisyti reikės mažiausiai 3–4 metų.

Pradedantysis ūkininkas, kuris imasi veislinio darbo pats, be profesionalų pagalbos (t. y. renkasi gyvulius, juos vertina pagal savo supratimą), yra šališkas – jam jo banda atrodo geriausia. O specialistas yra nešališkas, jam svarbiausia profesionaliai atlikti savo pareigas ir laikytis taisyklių.

Todėl ir yra nepriklausomi vertintojai ir veislininkystės specialistai, kuriems svarbiausia – duomenys, jų tikslumas, o ne vieno ar kito ūkio propagavimas. 

Kokių klaidų dažniausiai daro galvijų augintojai?

Išskirčiau kelias grupes. Viena jų, kai pradedantys augintojai pasirenka jų ūkio sąlygoms netinkančią veislę arba perka veislinius gyvulius per mažai pasidomėję pačia veisle, jos ypatybėmis ir poreikiais. Perka labai pasitikėdami, bet dažnai nusiperka ne tai, kas užrašyta popieriuje.

Perskaityti kilmės pažymėjimą taip pat reikia gebėti, kaip ir suprasti, kaip vienos ar kitos veislės gyvulys turi atrodyti – angusas juk negali turėti ragų ar baltų dėmių. Bet nusipirkę tokių gyvulių su parama jie neturi kitos išeities, kaip tik auginti juos, nes yra įsipareigoję juos išlaikyti 5 metus. Darbas ir pinigai tokiu atveju nueina perniek. 

Kita klaidų grupė – ūkininkai nusiperka intensyvaus augimo veislės galvijų, kuriems neturi tinkamos pašarų bazės. Sunku žiūrėti į tuos gyvulius.  

Pasitaiko, jog reproduktorių, bandos gerintoją, renkasi ne pagal pageidaujamas savybes, o pagal lokaciją – kad būtų kuo arčiau namų ir kuo pigesnis. Pamatęs pirmą to kaimynų buliaus veršiuką dažniausiai supranta, kad pasirinkimo kriterijai buvo netinkami.

Dažniausiai padarytos klaidos ir lemia, kad veislinį ūkį kūrę ūkininkai kartais nusivilia ir pereina į produkcijos ūkį. Sako, išvažiavo gyvulys į perdirbimo įmonę, gauni pinigus ir ramu, nes tikrai niekas negrįš su priekaištais, kad ne tą pardavei.  

Pats vykdau Asociacijos narių monitoringą, kokius darbus jie turi padaryti – ar laikas vertinti karves, atlikti kontrolinius svėrimus ir kt. Primenu jiems, tačiau kai kurie nesutinka, nes nenori, nemato prasmės. Bet veisimo programoje parašyta, kad ateityje, kai jiems reikės išsiimti prieauglio kilmės pažymėjimus ar parduodi gyvulį veislei, gali būti pavėlavęs, nes vertinimo laikas bus praėjęs ir ūkyje atvestas gražus gyvulys tęstinumo neturės. Tad kartais ūkininkams reikia tik trupučio pastangų ir traukinys riedės savo bėgiais. 

Yra augintojų, kurie dirba šiuolaikiškai, jų rezultatai labai geri. Jie žino visus darbus, patys atlieka kontrolinius svėrimus, turi daugybę duomenų, informacijos ir gyvulio kilmės atsekamumą nuo prosenelio. Į tokius ūkius smagu nuvažiuoti, bet jų yra nedaug, tarp Asociacijos narių, manau, iki 10 procentų.

Visą straipsnį rasite rugpjūčio mėn. žurnale „Mano ūkis“.