Alytaus r. Dzūkijos ūkininkas Algis Vilkinis rado išeitį, ką daryti su ūkiu, kai pats ūkininkauti negali, o artimieji turi kitų veiklų. Vyras visą turimą techniką ir pastatus pardavė, o žemę su ekologinio ūkio statusu išnuomavo jaunam ūkininkui.

„Ūkininkui atsisakius ūkininkavimo, ūkis su įsipareigojimais paveldėjimo būdu dažniausiai perduodamas artimiesiems, kitu atveju – likviduojamas, žemę išnuomojant arba parduodant. Toks atvejis, kai ūkis su visais įsipareigojimais būtų perduotas svetimam žmogui nuomos būdu – pirmasis rajone, o gal net ir šalyje“, – sakė Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Stasys Supranavičius.

Anot jo, tai gera išeitis abiems ūkininkams. A. Vilkinis džiaugiasi, kad išsaugomas ne vienerius metus rūpestingai prižiūrėtas ūkis, o jį perimantis Almantas Stumbras, kad galės imtis ekologinės augalininkystės, nes pastaruoju metu sustabdyta parama naujų augalininkystės ūkių plėtrai.

Alytaus rajone ir mieste yra įregistruoti 3688 įvairių krypčių ūkiai, iš jų – 48 ekologiniai.

Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Stasio  Supranavičiaus (kairėje) teigimu, Almantas Stumbras tapo pirmuoju ūkininku rajone, kuris perima ūkį su įsipareigojimais

Pasirinko ekologinę augalininkystę

Daugelis žmonių mane pažįsta kaip žirgininką, o ką veikiau be pasiruošimo varžyboms ir dalyvavimo jose, žinojo mažai kas“, – sakė Junčionių kaime gyvenantis daugkartinis įvairių prestižinių ristūnų varžybų nugalėtojas A. Vilkinis.

Žirgininkas 34 hektarų ekologinį augalininkystės ūkį įsteigė prieš penkiolika metų, nusipirkęs iš valstybės žemės. Tai buvo startas, nuo kurio ūkis pamažu išsiplėtė iki 224 ha. Šiandien jį sudaro 100 ha nuomojamos žemės ir kiek virš šimto nuosavos.

Per keliolika metų Algis Vilkinis įsitikino, kad ekologinis ūkininkavimas labiausiai tinka nederlingoms žemėms  

Steigiant ūkį, buvo kilę minčių ir apie gyvulininkystę, tačiau dzūkas šio sumanymo atsisakė, nes galvijus nederlingose žemėse būtų buvę sunku auginti. „Paklausiau patyrusio agronomo, kad tokiose žemėse perspektyviausia ūkininkauti ekologiškai ir to niekada nesigailėjau“, – pasakojo zootechniko išsilavinimą turintis A. Vilkinis.

Anot A. Vilkinio, jam pradedant ūkininkauti, prieš penkiolika metų, Junčionių kaime ir aplink jį labai mažai gyventojų vos po hektarą kitą žemės savoms reikmėms dirbo. Auginti didelius plotus javų prastose žemėse buvo sunku ir nepelninga. Tačiau tai nenuslopino A.Vilkinio noro ūkininkauti.

Ūkininkauti sekėsi

Jau pirmaisiais metais ūkininkas už savus pinigus nusipirko visą reikalingą techniką. Ji buvo naudota, tačiau tvarkinga ir gerai veikianti. Vėliau ją pakeitė nauja. Traktorių ir du plūgus įsigijo su parama, o visą kitą technikos ūkį: du kultivatorius, dar vieną traktorių, lėkštinį ir noraginį skutiklius, akėčias, kombainą, sėjamąsias, – savomis lėšomis.

Augino kviečius, kvietrugius, avižas, pupas. Didžiausią pelną davė avižos, ypač maistinės. Pupų supirkimo kainos taip pat būdavo aukštos, tačiau jas vienodai išdžiovinti gana sudėtinga, todėl šių augalų atsisakė. 

Žemės įdirbimo padargai išvalyti ir sutvarkyti laukia naujo sezono

„Derliumi nesiskundžiau, kuldavau po 3 tonas avižų iš hektaro, nors derlingesnių Lietuvos žemių ūkininkai sakydavo, jog dėl tokio prasto derliaus plūgo į žemę nekištų. Tačiau šiose vietovėse net chemizuotiems ūkiams išauginti tiek nepavykdavo“, – pasakojo ūkininkas.

Anot A. Vilkinio, turint ekologinį ūkį, daugiau žemę kutenti reikia, bet tai pigiau nei auginant chemizuotai. Be to, žemė labiau tausojama, derlius stabilesnis.

Nors ūkis nemažas, jame be šeimininko dirbo du nuolatiniai darbuotojai, o vasarą prisijungdavo dar vienas. Tik akmenims rinkti ir kitiems pavasariniams darbams pasamdydavo iki 10 žmonių.

Ūkininkavimo nekeistų į kitą veiklą

„Jei sveikata leistų, niekuo kitu neužsiimčiau, tik ūkininkaučiau. Gerai tvarkantis, iš ūkio galima gyventi, vaikus išmokslinti, pastatyti ant kojų. Nesakau, kad iš 200 hektarų tapsi milijonieriumi“, – sako A. Vilkinis ir priduria, jog be darbo nieko nebus.

Ūkininkas tikina, iš savo patirties žinąs, jog nebūna taip, kad nesurastum galimybių įsigyti reikiamos technikos ar kitų tikslų neįgyvendintum, jeigu stengiesi. Esą reikia tik normaliai tvarkytis.

Per ūkininkavimo metus būta visko – ir didelių džiaugsmų, ir nusivylimų neišvengta. Daug biurokratinių kliūčių reikėjo įveikti perkant valstybinę žemę, dėl to perkamos žemės kaina išaugo kelis kartus, tačiau ūkininkavimu jis nenusivylė. Atmetė ir siūlymus mišku užsodinti nederlingą žemę.

„Man tai ne išeitis. Turėdamas ūkį sumoki mokesčius valstybei, sukuri darbo vietas, žmonės gauna pajamas“, – apie nueitą kelią kalbėjo A. Vilkinis.

Jo nuomone, Lietuvos ūkininkų laukia normali ateitis, galbūt žmonės tik įpratę skųstis. Jei patys nenualinsime žemių, viskas bus gerai. Žinoma, reikėtų suvienodinti išmokas su ES senbuvių valstybių ūkininkų išmokomis. „Sunku su kitų šalių ūkininkais konkuruoti dar ir todėl, kad mes tik pradedame stotis ant kojų, o kitų valstybių patirtis ilgaamžė“, – neabejoja A. Vilkinis.

Atsivers naujos perspektyvos

Ateinančiais metais A.Vilkinio ūkį perima 28 metų ūkininkas A. Stumbras. Prieš penkerius metus pradėjęs ūkininkauti vyras turi mišrų augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį, dirba 55 ha žemės, esančios Mikalavo ir Junčionių kaimuose.

„Jau seniai norėjau ekologinio augalininkystės ūkio, todėl labai apsidžiaugiau atsiradusia galimybe ūkio plėtrai“, – džiaugėsi A. Stumbras, turintis įvairiausių darbininkiškų profesijų diplomų, tarp kurių ir ekologinio ūkio darbininko.

Kaimo gyvenimas ir ūkio darbai Almantui Stumbrui pažįstami nuo 12 metų, kai talkindavo tėvų ūkyje

A. Vilkinio ūkis A. Stumbrui gerai pažįstamas, jame vyras dirbti pradėjo dar prieš įsteigdamas savo ūkį. „Kai kurie ūkininkai stebėjosi, kad priėmiau nieko neišmanantį jauniklį. Tačiau aš nė vienos dienos nepasigailėjau priėmęs jį dirbti. Žinoma, teko mokyti ir techniką valdyti, ir kitas ūkininkavimo subtilybes perprasti.

Almantas buvo imlus naujovėms, darbštus, tvarkingas. Ir šiandien, savarankiškai dirbdamas, važiuodamas į laukus, vežasi kampą, ruletę. Todėl pelnytai prieš trejus metus jis buvo pripažintas geriausiu rajono artoju“, – įpėdiniui gražių žodžių negailėjo iš ūkininkavimo pasitraukiantis A. Vilkinis.

Nors ir pasitraukęs iš ūkininkavimo A. Vilkinis prireikus žada praktiškais patarimais padėti jaunam ūkininkui. Abu supranta, kad patarimų kartais bus paklausoma, kartais ne. „Jaunas žmogus nebūtinai turi klausyti vyresniųjų. Jeigu nebūtų kartų konfliktų, nebūtų ir progreso“, – sako A. Vilkinis ir pataria nedaryti tragedijos, jei nėra ūkio veiklos tęstinumo savoje šeimoje, juk ūkį galima išnuomoti arba parduoti.

 MŪ inf.