Elektrėnai. Paprastas ūkininkų Marcinkevičių požiūris sukūrė nepaprastą ekologinį ūkį – modernų ir rentabilų. Svarbiausia, nebijoti darbo ir gyventi santarvėje su gamta.

Tuo įsitikinę Gintaras ir Rita Marcinkevičiai, kurių ūkyje sukurtas ekologinės gamybos ciklas, kai visos ūkio veiklos papildo viena kitą. Pagrindinė ūkio šaka ir pajamų šaltinis – augalininkystė, o elniai ir mėsiniai galvijai kol kas suteikia daugiau grožio ir atgaivos sielai, negu uždarbio.

Ūkininkauti Elektrėnų rajone Marcinkevičiai pradėjo 2004 m., turėdami 30 ha žemės. Dabar jos dirba bemaž 150 ha – 76 ha priklauso jiems patiems, o dalį žemės, 80 ha, perleido vaikams. Augina kviečius, kvietrugius, avižas, žirnius, dalis žemių skirta ganykloms. Gintaras pasidžiaugia, kad turėjo galimybe naudotis ES parama – be jos būtų buvę sudėtinga ūkininkauti.

Ekologinę kryptį Rita ir Gintaras rinkosi be jokių svarstymų. „Kiek pilsi chemijos, tiek neužteks – dirvožemyje gyvybės tuoj visai neliks“, – savo motyvus išdėstė ūkininkas, įsitikinęs, kad gamta, jeigu nepradėsime jos tausoti, kuo toliau, tuo labiau reikš pretenzijas žmonijai.

Ritos ir Gintaro Marcinkevičių ūkyje sukurtas ekologinės gamybos ciklas, kai ūkio veiklos papildo viena kitą

Sausra pasėliams ir ganykloms padarė žalos, bet Gintaras nelinkęs skųstis ir dejuoti – vienam lauke geriau, kitame blogiau: „Užteks derliaus tiek, kiek bus, reikia duoklę gamtai atiduoti.“ Ekologinių pasėlių derlius svyruoja apie 2-3 t/ha, dalis grūdų sunaudojama pašarams. Tiesa, sausra ir kitu atžvilgiu sukėlė neigiamų padarinių – dėl išdžiūvusių ganyklų ir pašarų trūkumo sustojo gyvulių pardavimas.

Hailendų veislės mėsiniai galvijai prieš keletą metų ūkyje pakeitė avis, kurios „nušienaudavo“ ne tik žolę, bet ir visus sodybos augalus. Galvijai gyvena laisvi aptvertoje ganykloje, į tvartą ateina ir išeina kada nori. Hailendus Gintaras sako įsigijęs dėl grožio, jų jaunikliai jam atrodo kaip meškiukai. Bet finansinės naudos iš jų nėra – tam ir banda per maža. Tik galvijų mėšlas labai praverčia augalininkystėje.

Hailendus ūkininkai įsigijo dėl grožio

Iš pradžių G. Marcinkevičius įsigijo 4 veislinius galvijus – buliuką iš Mažeikių, karvytes iš Kretingos. Po to banda didėjo iš ūkyje atvesto prieauglio, dalį jo pardavė kitiems ūkiams. Dabar jų likę 10. Įdomu, kad pernai karvės atsivedė visas telyčias, užpernai – visus buliukus. Priklausomai nuo aplinkybių, galbūt banda kažkiek didės, tačiau didesnės plėtros G. Marcinkevičius neplanuoja – žemės per mažai. Hailendų priežiūra, pasak ūkininko, nesudėtinga. Šeria juos šienu, šienainiu, nes žolės nebeužtenka, duoda traiškytų grūdų, žirnių.

Draugiją mėsiniams galvijams palaiko asiliukas Maksas, įsigytas iš Jonavos. Įkurdino Maksą pas hailendus, tačiau tokia draugija karvių iš pradžių visai nesužavėjo, jos bėgo nuo asilo, kuris, norėdamas draugauti, bėgiojo iš paskos gailiai bliaudamas. Pasak Gintaro, karvėms tai kėlė stresą, todėl teko pamažu jaukinti Maksą hailendų bandoje. Dabar visi gyvena santarvėje.

Mėsiniams galvijams draugiją palaiko asiliukas Maksas

Dėmėtieji elniai – Marcinkevičių ūkio senbuviai. Pirmąjį priglaudė našlaitį, netekusį motinos, kurį teko maitinti iš buteliuko ožkos pienu. Tuomet įsigijo dar 5, po to – dar panašiai tiek ir taip banda iš savo prieauglio išsiplėtė iki 33 elnių. Vos išgirdę traiškomų grūdų garsą ar pamatę duona nešinus šeimininkus, elniai iškart atbėga prie tvoros. Taip pat tiksliai veikia ir jų biologinis laikrodis – 6 val. ryto ir 9 val. vakaro jie pradeda būriuotis prie ėdžių – jaučia, kad ateina šėrimo laikas.

Nuolat šeriami iš rankos, vardais šeriami ūkio gyvūnai yra jaukūs ir nebaikštūs. Rita taip pat laiko ir vištų dedeklių, fazanų, povų, baltų balandžių. „Tik spėk suktis, kiek veiklos“, – šypsosi abu Marcinkevičiai, ūkį sukūrę ir namų aplinką su didžiuliu tvenkiniu išpuoselėję savo rankomis.

Ūkyje ganosi 33 elnių banda

Darbuotojų jie nesamdo – dirba patys su vaikais. Tai, kad ir sūnus Mantas, ir savo šeimą sukūrusi, mokslus baigusi dukra Laura lieka prie ūkio – tėvams atrodo didelis laimėjimas. Gintaras prasitarė, kad jau pagalvoja apie ūkio perleidimą, kai baigsis jo įsipareigojimai. „Žinoma, dirbsiu, padėsiu, bet tegul jaunimas jau imasi rimtos veiklos, tvarko ūkio finansus, išsimoka atlyginimą – manau, tai jiems būtų dar didesnė paskata ūkininkauti. Abu nevengia ūkio darbų, dukra dar ir puikiai vairuoja traktorių“, – kalba ūkininkas. Kol kas vaikai turi ir kitus darbus, tačiau, perėmus ūkio valdymą, bent vienam jų papildomos veiklos reikėtų atsisakyti.

Kaip Marcinkevičių šeimyna be pagalbininkų suspėja tiek darbų nuveikti – prižiūrėti augalininkystės ūkį, rūpintis gyvuliais, puoselėti aplinką? „Paslapčių nėra – reikia tik dirbti. Kiek dirbsi, tiek užsidirbsi“, – atsako Gintaras. Iš tiesų šeimos darbštumas neišpasakytas – jie net angarus, grūdų bokštus patys sumontavo.

Pažiūrėti išpuoselėto šeimos ūkio važiuoja ekskursijos, užsienio delegacijos. Čia ne tik yra į ką pažiūrėti – neeilinis ir šeimininkų nuoširdumas, svetingumas.

Išpuoselėta Marcinkevičių sodyba – tarsi parkas

Bendraminčiai, turbūt visada viena kryptimi žiūrintys Rita ir Gintaras džiaugiasi tuo, ką turi, ekologinis ūkininkavimas jiems tapo gyvenimo būdu. Jiems patinka nuolat būti gamtoje ir su gamta, patinka dirbti žemę, stebėti gyvūnų elgesį. „Ką aš būčiau daręs, jei ne žemės ūkis? Kažin, koks būčiau elektrikas, kurio specialybę turiu. Ir Rita kažkada, kai dar dirbo Kaune, sakė, kad neis į kaimą dirbti. O dabar prisirišo ir žemės, ir prie gyvūnų, – šypsosi Gintaras. Ir su jam būdingu optimizmu priduria: – Viskas kol kas gyvenime gerai, kad tik blogiau nebūtų.“

MŪ inf.